Koks mano gyvenimo tikslas?

Kai žinai tikslą, priežastį, dėl ko esi, gyvenime atsiranda daug daugiau prasmės.

Įsivaizduokite plaktuką. Jo paskirtis yra vinių kalimas. Jis tam sukurtas. O dabar įsivaizduokite, kad plaktukas niekad nepanaudotas tūno įrankių dėžėje - plaktukui nerūpi.

O dabar įsivaizduokite, kad tas pats plaktukas turi sielą, savęs suvokimą. Diena po dienos eina pro šalį, o jis vis įrankių dėžėje. Jis keistai jaučiasi, bet nežino kodėl. Kažko trūksta, bet jis nežino ko.

Vieną dieną kažkas ištraukia plaktuką iš įrankių dėžės ir su juo priruošia šakų laužui. Plaktukas pakylėtas! Jį laiko, juo naudojasi, trenkia į šakas – plaktukas puikiai dėl to jaučiasi. Deja, dienos pabaigoje jis vis tiek nejaučia pilnatvės. Trankyti šakas buvo linksma, bet to negana. Kažko vis vien trūksta.

Kitomis dienomis juo taip pat dažnai naudojasi. Jis atlenkia įlinkusį ratlankį, pramuša gipso plokštes, į vietą atstato stalo koją. Visgi, pilnatvės jausmo jis nejaučia ir jam trūksta veiksmo. Mušti, įlenkti, laužyti, niokoti - jis nori būti kuo dažniau naudojamas. Plaktukas tiesiog mano, kad patyrė per mažai, kad būtų patenkintas. Plaktukas mano, jog daugiau veiksmo yra išeitis, padėsianti pajausti pilnatvę.

Vieną dieną kažkas panaudoja jį vinies įkalimui. Staiga plaktuko sieloje įsižiebia šviesa. Pagaliau jis supranta savo tikrąją paskirtį. Jis skirtas kalti vinims. Visi kiti dalykai, kuriuos jis kalė, išblanksta. Dabar plaktukas žino, ko jo siela taip ilgai ieškojo.

Mes sukurti pagal Dievo atvaizdą, kad būtumėme santykiuose su juo. Buvimas šiuose santykiuose yra vienintelis dalykas, kuris kada nors mus gali pilnai patenkinti. Mes patiriame daug nuostabių potyrių iki Dievo pažinimo, bet tai neatitinka vinies plaktukui. Mes buvome naudojami daugeliui kilnių tikslų, tačiau ne galutiniam, kuriam buvome sukurti; per kurį pajusime tikrąją pilnatvę. Augustinas apibendrino tai taip: „Tu [Dieve] mus sukūrei sau ir mūsų širdys liks be ramybės iki tol, kol rasime ramybę Tavyje.“

Vienintelis dalykas, kuris numalšins mūsų sielos ilgesį yra ryšis su Dievu. Jėzus Kristus pasakė: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebus alkanas ir kas tiki manimi, niekuomet nejaus troškulio.“ Gyvenime mes išliksime alkani ir ištroškę iki Dievo pažinimo. Bandydami patenkinti savo alkį ir troškulį, mes valgome ir geriame visokiausius dalykus, bet alkis ir troškulys išlieka.

Mes kaip tas plaktukas – nesuvokiame, kas užbaigtų šią tuštybę, pilnatvės nebuvimą mūsų gyvenimuose. Net viduryje nacių kalėjimo stovyklos Corri Ten Boom rado Dievą visiškai patenkinančiu: „Mūsų laimės pagrindas buvo tai, kad mes žinojome, kad su Kristumi esame saugūs pas Dievą. Galėjome tikėti Dievo meile... mūsų uola, kuri stipresnė už giliausią tamsą.“

Dažniausiai, jei neįsileidžiame Dievo į vidų, bandome rasti pilnatvę kažkur kitur, bet to niekada neužteks. Mes vis valgome ar geriame daugiau ir daugiau klaidingai galvodami, kad „daugiau“ yra problemos sprendimas, tačiau pilnatvės taip ir nepasiekiame.

Didžiausias mūsų noras yra pažinti Dievą, užmegzti ryšį su juo. Kodėl? Nes tam mes buvome sukurti. Ar jau atradote savo vinį?