IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTITikros istorijos apie tai, kaip Dievas pakeitė jaunų žmonių gyvenimus.
Trumpos istorijos apie tai, kaip galima patirti Dievo meilę ir artumą kasdieniškose situacijose.
Motinos rankose
Mano Tėvo meilė
Ar vyrams kada nors reikia pagalbos?
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga
Dievas ant debesėlio
Tėvo meilės laiškas man
Pamenu, tai buvo graži saulėta diena. Tikriausiai vasara arba rudens pati pradžia. Ir tai pirmasis mano atsiminimas iš vaikystės.
Mano šeimą būtų galima pavadinti – statistine lietuvių šeima – tėtis geria, o mama laiko visus keturis namų kampus. Negana to, tėtis mušdavo mamą mano ir sesės akivaizdoje. Sunku žodžiais apibūdinti, koks jausmas yra matyti tokį skausmą...
Man buvo vos keleri metukai. Tą dieną tėtis grįžo girtas ir kaip visada agresyvus. Nesuvokiamos gausos keiksmažodžių nepakako, kad įskaudintų mamą, todėl į darbą buvo įjungti ir kumščiai. Nors nei manęs, nei sesės jis niekada neskriausdavo, mama vis tiek kiek įmanydama stengdavosi mus apsaugoti. Ji čiupo mane į glėbį ir ėmė bėgti, nuo besivejančio tėčio. Gal tuo metu ne viską suvokiau, tačiau buvo skaudu ir be galo baisu. Mamai pritrūko jėgų ir ji suklupo, apkabino mane ir mes abi laukėme artėjančios katastrofos ( taip tuo metu man atrodė žiūrint savo vaikiškomis, siaubo apimtomis akimis). Tą kartą, tėtis mamos nemušė... O man tai buvo paskutinis kartas, kai mama mane apkabino.
Liko daugybė žaizdų, kuriose buvo įkalinta mano širdis, ir tik Jėzaus atėjimas į ją, padarė ją sveiką ir išlaisvintą. Dabar prisimindama šią dieną – nusišypsau, nes žinau: Dievas apkabina mane ir saugo, Jis mane myli ir švelniai laiko savo rankose. Jis niekada nepalieka.
Jn 10:28 „Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“
E. Kordiukovo nuotr.
Galėjo taip nutikti, kad aš nebūčiau pamačiusi tokių gražių saulėlydžių, vandenynų, žvaigždžių, nebūčiau išgirdusi kūdikių juoko, negalėčiau mokytis, svajoti, džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti. Aš galėjau mirti. Ir tik mano Tėvo auka bei meilė išgelbėjo mane.
Beveik visus pirmuosius savo kūdikystės metus aš praleidau ligoninėje. Mano tėvai gyveno labai arti jos, todėl, kai kiekvieną vakarą man temperatūra pakildavo iki 40°C, tėvams buvo lengviau ir vėl grįžti į vietą, kurioje jų vaikas tiesiog geso jų akyse. Kai tik parvykdavome namo iš ligoninės, vos kelioms valandoms praėjus, tekdavo vėl į ją sugrįžti. Tėvai buvo išsigandę, kai man tekdavo leisti vaistus į mažas rankytes, kojas ir netgi kaktą, nes nebebuvo likę kitos sveikos vietos mano kūnelyje. Gydytojai neturėjo tikslaus paaiškinimo, kas vyksta ir kodėl.
Mano tėtis tuo metu dirbo milicijoje. Jis atvykdavo į ligoninę darbo metu, su uniforma bei gąsdindavo daktarus įvariais būdais, bet ir tai nepadėjo išspręsti jo akyse mirštančios dukrytės klausimo. Mano tėvams buvo pasakyta, kad po tiek laiko gydymo geriau nusipirkti karstelį, nes nebėra vilties man išgyventi. Po tokių žodžių tėvai panorėjo mane pasiimti iš ligoninės. Kilo kitas ginčas, nes gydytojai negalėjo duoti tokio leidimo. Per tą kivirčą, dėl mano tėvų meilės ir atkaklumo, dėl jų kovojimo už savo vaiko gyvybę viena iš vyresniųjų gydytojų dar kartą mane apžiūrėjo. Paaiškėjo, kad man lėtinis plaučių uždegimas ir kad infekcija apėmusi daugiau nei pusę plaučių. Tuomet buvo imtasi priemonių. Reikėjo man perpilti pirmos grupės kraują, kokį ir turėjo mano tėvas. Jis buvo davęs kraujo ir anksčiau, bet ne tiek, kiek tuo metu reikėjo man. Kiek aš žinau, man buvo perpilta dvigubai daugiau kraujo, nei buvo galima. Tėvas ir dabar juokauja, kad manyje teka jo kraujas.
Mano būklė buvo atstatyta. Tėvai galėjo grįžti į namus ir pradėti gydymą namuose. Aš pasveikau. Aš išgyvenau. Kai aš buvau kritinės būsenos tarp mirties ir gyvenimo, tėvas buvo pasiruošęs padaryti viską. Ir padarė. Iš savo didelės meilės man.
Man tai primena, ką Dievas padarė dėl mūsų. Jis iš didžios meilės atsiuntė savo Sūnų, kurio kraujas buvo pralietas, kad mes gyventume. Jei ne Kristus, mes būtume Dievo nuteisti dėl savo nuodėmingumo. Dievas, būdamas teisingas, negali priimti pas save žmogaus su nuodėme. Jis yra tobulas ir visa Jo rūstybė yra nukreipta prieš nuodėmę. Bet kaip mylintis Tėvas Jis parūpino ir išeitį: Jis atidavė viską, kad mes būtume išteisinti ir turėtume apstų gyvenimą, kad kaltė nuo mūsų būtų patraukta, kad mes iš tiesų gyventume. Per Kristaus kraują.
Jn 3:16 „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.
Jer 31:3 „Dar prieš tai man pasirodė Viešpats, sakydamas: „Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas“.
J. Alekna nuot.
Aš esu Mindaugas. Aš esu nusidėjėlis. Ir man reikia pagalbos.
Bet juk vyrai nėra silpni, ar ne? Jie savo tvirtose rankose laiko gyvenimo vairą. Vyrai neverkia, jie tik šluosto kitų ašaras. Vyrai nebijo. Jie yra tie, kurie apkabina ir saugo nuo baimių. Vyrams nereikia klausti kelio, jie visada žino, kur jų laivas turi plaukti. Ir staiga – reikia pagalbos?! Kodėl, kam?!
Nes pavargau vėl ir vėl kristi. Vis sunkiau ir sunkiau darosi keltis. Aiškiai suvokiu, kad vienas pats nesugebėsiu gyventi kitaip. Ir ačiū Dievui už tą suvokimą. Kai kasdien bandau į namus partempti vis didesnį mamutą. Kai vis ne gana... Kai dar vieną dieną praleidžiu apmąstymuose, kad rytoj būsiu kitoks... Gera žinoti, kad turiu į ką atsiremti ir kad esu ne vienas.
Nuolat savęs klausiu, ar gyvendamas pagal Bibliją sugebėsiu būti tuo tikru vyru, apie kurį rašo knygose, koks gyvena moterų svajose? Ar tai vyriška atsukti kitą skruostą, ar vyriška atiduoti savo antrus marškinius ir ar vyriška nesivaikyti materialinių vertybių, o imti savo kryžių ir sekti Kristumi? Ar įmanomas sveikas balansas tarp buvimo krikščioniu ir finansinės gerovės? Jėzus sakė, kad krautume turtą danguje, o ne žemėje. Ar tai reiškia, kad turiu rinktis vargšo kelią? Bet Jėzus sakė ir tai, kad visų pirma mums reikia ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta. Ir aš tuo tikiu.
Kiekvieną dieną aš priimu sprendimus. Svarbius ar nelabai. Aš sprendžiu kaip rengtis, ką valgyti, kur vykti ar kokios spalvos automobilį pirkti. Lygiai taip pat aš pats priimu sprendimą nusidėti. Kartais tai sąmoningai suvokdamas, kartais užsimerkdamas ar slėpdamasis už pasiteisinimų sienos. Rezultatas tas pats – aš nusidedu. Tai atrodo taip žmogiška, įprasta, natūralu... Tik kažkodėl jaučiuosi purvinas ir vėl puolu ant kelių maldaudamas atleidimo, nes tūkstantąjį kartą patekau į nuodėmės spąstus. Raštas sako, kad atlygis už nuodėmę – mirtis. O jei stovint prieš Didelį Baltą Sostą teks pripažinti, kad niekas kitas tik aš pats kaltas dėl savo pasirinkimų? Tada bus vėlu.
Paskutiniojo teismo dieną nebus galimybės pasakyti: „Palaukite, aš būsiu kitoks nuo pirmadienio“. Ir man taip pat nebus pasakyta: „Žinai, bičiuli, gali bandyti dar kartą!” Biblija daugiau nei aiškiai sako, kad išgelbėjimas ir kelias į Dangaus karalystę galimas tik per Jėzų Kristų, tik per jo malonę. Liūdniausia tai, kad laikas eina kol ruošiuosi keistis, kai nuodėmė vėl ir vėl laimi, kai Kristus vis dar ieškomas ar tik rengiamasi Jo ieškoti. O Jėzus sakė, kad laikas trumpas...
Labai dažnai norėdavosi keikti likimą, kad vieni ar kiti dalykai nesusiklostė taip kaip norėjosi. Tačiau, jei ne visų aplinkybių visuma, nemanau, kad būčiau atradęs tai, ką turiu šiandien. Žinau ir tikiu, kad visi maži likimo taškai ir vingiai vieną dieną susijungs į vieną visumą, kai taps aišku, kodėl būtent taip, o ne kitaip viskas susiklostė.
O šiandien aš esu laimingas. Nes radau. Svarbiausias klausimas: koks mano santykis su Kristumi, kas jis man, ir ar aš gyvenu taip, kaip jis mus to mokė? Jei jau žinau atsakymą, visa kita – tik smulkmenos.
Aš žinau. Žinau, kad viskas yra ir bus gerai. Jėzaus vardu.
Tikrai. Visada to norėjau. Bet tik neseniai susimąsčiau: kodėl?
Mano vyresnioji sesuo labai daug sirgo vaikystėje, o aš buvau „stiprus vaikas“. Todėl mama labai rūpinosi mano sese, o manęs retai kada klausdavo, kaip aš jaučiuosi. Bet, kai susirgdavau, mama rūpindavosi ir manimi. Tuomet jaučiausi mylima ir svarbi jai. Ir norėjau susirgti nepagydoma liga.
Arba mano geriausia draugė mokykloje. Ji visada buvo populiari. Visi vaikinai ją mėgo, žavėjosi ja, rodė dėmesį. Paauglystėje ji to populiarumo siekdavo mano sąskaita: pašiepdavo mane prieš kitus, vaidindavo, kad stumia mane iš suolo (sėdėjome kartu). Bet vėliau mes puikiai su ja sutardavome. Tai truko iki tol, kol ji išsilaikė teises. Tada ji pradėjo labai daug laiko leisti tarp tokių žmonių, su kuriais man buvo sunku rasti bendrą kalbą. Ir su kitomis klasės merginomis ji pradėjo bendrauti kur kas daugiau nei su manimi. Bet, kai aš susirgdavau, ji ateidavo manęs aplankyti, pasakyti, ką mokytojai uždavė namų darbų, ir mes galėdavome pasikalbėti apie viską. Ir aš jaučiausi priimta ir svarbi jai. Ir norėjau susirgti nepagydoma liga.
Ar kada susimąstėte, kad žmonės parodo meilę vienas kitam tik tada, kai atsitinka kažkas baisaus? Arba kai nieko nėra aplinkui ir niekas nepasijuoks iš tų jausmų?
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga, kol nepažinau Dievo. Kai sužinojau, kad Dievas yra tas, kuris suteikia laisvę, o ne kontroliuoja, kad Jis nori turėti santykį su žmogumi, o ne duoti sąrašą dalykų, kurios reikia įgyvendinti, panorau Jį pažinti. Panorau to santykio. Ir tada suvokiau, kad iki to laiko save mačiau kitų akimis. Turėjau būti stipri, protinga, intelektuali, priimta kitų. Norėjau įtikti kitiems. O Dievas suteikė laisvę būti savimi: laisvę būti silpnai, kai sunku, laisvę kvailioti, laisvę nežinoti atsakymų į visus klausimus. Panorau būti priimta Dievo, o ne žmonių. Pajutau laisvę klysti bei pradėjau matyti, kas yra tiesa. Tada suvokiau, kad Dievas mane myli nepriklausomai nuo to, kaip man pasiseka egzaminai, kaip šiandien esu apsirengusi ar kiek vaikinų į mane atsisuka, kai einu gatve. Suvokiau, kad Jo meilė nepriklauso nuo to, ką darau, nes jis myli mane tokią, kokia esu, o ne tokią, kokią nori matyti. Jis myli mane visada, net tada, kai nesergu.
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga. Dabar nebenoriu.
E. Kordiukovo nuotr.
Gyvenimas niekada nebuvo nei per lengvas, nei per sunkus man. Sakyčiau, jis buvo vienas tų vidutiniškų gyvenimų, kuriuos gyvena dauguma žmonių - su daugybe pareigų, mažai džiaugsmo ir dar mažiau prasmės. Kažkur toje rutinoje visą laiką klaidžiojo mintis, kad pasaulis yra neteisingas, nesąmoningas ir neveikiantis. Dar iš vaikystės atėjęs ten sėdėjo ir Dievas. Tiesa, tuo metu jis buvo toks mažas, susiraukšlėjęs senukas, lakstantis debesimis. Sėdėjo jis kamputyje susigūžęs tuo metu, kai debesų danguj nebūdavo, ir nieko nedarė - nei į mano norus atsakinėjo, anei savo nuomonę turėjo, nei šiaip kokią veiklą vykdė. Tik vietą užėmė. Ir visokių nesąmonių susigalvodavo - kad ir savo sūnų į žemę siuntė, o tas kryžkelėse galvą pasirėmęs rymodavo, žmonių kvailumu neatsistebėdamas, bet jų nuodėmes vistiek atpirkdamas. Nesupratau, kam man jo reikėjo, bet kad jau daug vietos neužėmė ir per daug gyventi netrukdė, galėjo pasilikti. Netgi keletą maldelių močiutė pamokė. Taip ir nesupratau, kam jam reikėjo, kad aš tą “Tėve mūsų” kartočiau, bet kad jau pasakyta, kad reikia, tai vadinasi reikia, o jei dar kažkam nuo to geriau darosi - juk nesunku.
Kažkuriuo metu gyvenime atsirado naujas poreikis - būti sėkminga. O taip, apie tai parašyta milijonas knygų, kiekvienoje savos mintys, savos tiesos ir neteisybės. Ir perskaičiau jų daug. Ir kai aš sakau daug, tai ir turiu galvoje tą “daug”, kur, kaip močiutė sako, vežimu veža. Ir kai kurie principai pasirodė paprasti ir kartais veikiantys, todėl kuriam laikui pakako. Tačiau vėliau, po mėnesio ar dviejų, reikėdavo naujos sistemos, naujos informacijos, naujos knygos. Kaip kokio narkotiko. Galiausiai atėjo laikas, kai lengviau atsipūčiau ir maniausi suradusi atsakymus - visiškai savitą sistemą, kaip veikia pasaulis. Toje sistemoje dievas buvau aš. Tik buvau nekoks dievas, nes nežinojau, kas bus toliau, nesugebėjau laikytis žodžio, neturėjau valios net pačios sistemos praktikuoti. Mano senasis gerasis Dievas kaip vaikščiojo po debesis, taip vaikščiojo. Kartais jį aplankydavau jo namuose. Ten man patiko - vasarą vėsu, daug gražių paveikslų. O ir muzikai skonį jis turėjo neblogą. Gal kiek retro - vargonai jau senokai savo populiarumo viršūnę palikę - bet vis tiek nieko. Kartais Dievas mėgindavo su manimi pasikalbėti. Tiesa, jis toks keistas truputį, pasiųsdavo kokį žmogų ar knygą paduodavo į rankas bibliotekoje, ir šmaukšt atgal po debesis braidžiot. Nei labas, nei sudie. Daugybę kartų taip ir likdavau nesupratus, kas nutiko. Dar Dievas karts nuo karto mėgdavo pareguliuoti man gyvenimą - tai vienur nusiųsdavo, tai kitur. Ir nors dažniausiai man nepatikdavo mano planų griuvimas, bet vėliau paaiškėdavo, kad Dievas man geresnį kelią parodydavo. Tiesa, kai suprasdavau tai, jau būdavau jį iškeikusi visais žinomais keiksmais ir dar keliais mano pačios sugalvotais. Bet jis nepykdavo ir nereikalaudavo iš manęs atsiprašymo. Todėl jo nevariau iš savo gyvenimo visiškai, tik truputį toliau nuo manęs, kad nereguliuotų, ką ir kaip turiu daryti.
Taigi, buvau savo dievu. Ir tai veikė - juk taip patogu, kai pati nusistatai taisykes ir gali jas perkurti kada panorėjusi. O to prireikdavo dažnai. Po truputį mano gyvenimas įgavo formą, su taisyklėm ir tūkstančiais jų išimčių; su moralinėmis normomis, kurių laikytis buvo nesudėtinga, nes tereikėjo nežudyti. Meluoti ir apgaudinėti buvo normalu, svetimauti - nieko ypatinga, vogti negražu, bet jei būtų prireikę (tiesa, neprireikė) tai irgi nebūtų buvus jokia bėda. Viskas tik tam, kad galėčiau būti kažkuo, pasiekti kažko, turėti kažką. Tik… To, ką jau turėjau, nepakako, norėjau daugiau. O tam, kad gautum daugiau, reikia dar labiau lankstinti sistemą. Bet, kai esi dievas, tau tai ne bėda.
Galbūt gana baisiai atrodo toks mano gyvenimo aprašymas, tačiau esu tikra, kad nesu vienintelė, kuri taip gyveno ar gyvena. Ir netgi, nesveikai nuskambės, žinau, bet džiaugiuosi, kad galėjau pažinti tą gyvenimą, nes žinau, kad gali būti išgydyta net ir labiausiai supuvusi moralė.
Atėjo metas mano gyvenime, kai supratau, kad man viskas nebepatinka. Nebeturėjau beveik jokių sveikų ar apysveikių santykių su savo šeima, draugais. Net mano, kaip tada maniau, geriausia draugė, mane paliko likimo valiai. Įdomus tas pasaulis - kol gyveni ir šypsaisi, viskas tvarkoj, bet kai pradėjo lįsti mano problemos, draugė nusprendė, kad aš per daug depresuota. Dabar, žiūrėdama atgal, matau, kad mano būklė buvo iš tikrųjų atitinkanti depresijos apibūdinimą.
Tuomet į mano gyvenimą atėjo keli nauji žmonės. Juos irgi buvo pasiuntęs Dievas. Išklausiau. Įsiklausiau. Ir tuomet supratau, kad niekada nebuvau pažiūrėjusi į su manimi gyvenusį Dievą kaip į asmenį. Niekada nesistengiau jo pažinti. Ir niekada nesupratau, ką jis veikia ir kaip tai daro. Tie žmonės man papasakojo apie Dievo šeimos istoriją - kaip jis sukūrė žmones, kad galėtų su jais bendrauti, kaip šie jį išdavę, kaip jis juos ištrėmęs, bet lydėjęs vieną išrinktąją tautą kelis tūkstančius metų, kaip šie jam nepaklusdavę, kaip jis paaukojo savo vienintelį Sūnų, kad per jį galėtų atkurti santykį su žmonėmis. Ir tuomet sužinojau pribloškiančią naujieną - Dievas man parašė meilės laišką, Bibliją. Apie Bibliją žinojau ir anksčiau, žinoma, tačiau mintis, kad tai yra asmeniškas laiškas man, meilės laiškas nuo Dievo, mane pribloškė. Galiausiai supratau, kas, kaip ir kodėl vyksta, kaip gyventi santykyje su Dievu ir kad jis ne braido debesėlių jūroj, bet rūpinasi manimi, turi jausmus, yra parengęs man nuostabų gyvenimo planą. Kažkada anų metų lapkritį aš pasikviečiau į savo širdį ir savo gyvenimą ir Dievo Sūnų - Kristų, nes tik per jį galima susitaikyti su Tėvu. Jis atsivedė su savimi Šventąją Dvasią, kuri man padeda giliau pažinti Dievą bei Jėzų. Nesakysiu, kad visada gerai sutariame - kartais jie užsimano lįsti ten, kur aš nenoriu jų įsileisti, primena man mano praeities klaidas. Kartais aš tiesiog nenoriu su jais bendrauti. Tačiau tai nepakeičia to, kad Dievas iš mano gyvenimo nebepasitrauks.
Augau krikščioniškoje aplinkoje, todėl apie Dievą žinojau daug. Stengdavausi laikytis visų Dievo įsakymų ir buvau įsitikinęs, kad geras ir Dievui priimtinas krikščionis esu tik tada, kada pavyksta paklusti visiems Dievo potvarkiams.
Vis dėl to dvyliktos klasės pradžioje palūžau. Man niekaip nepavykdavo laikytis dviejų Dievo įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ bei „Nesvetimauk“. Dažnai pykdavomės su mama, nes ji draudė man bendrauti su draugais, kurie jai nepatiko ir nesuprasdavo manęs, kai pasakodavau apie savo santykius su merginomis. Galiausiai Dievo įsakymai man tapo nepakeliama našta, o tyro gyvenimo standartai pradėjo atrodyti pernelyg aukšti ir nepasiekiami.
Dvyliktos klasės pradžioje pabėgau iš namų ir metus gyvenau su draugais. Nebelankiau bažnyčios, nebeskaičiau Biblijos ir nebesimeldžiau. Pradėjau mėgautis aplinkui siūlomais malonumais: ištvirkauti su merginomis, be saiko rūkyti ir gerti, vartoti narkotikus. Buvau kaip pasiutęs šuo, paleistas nuo grandinės. Mane labiausiai motyvavo noras patirti kuo daugiau malonumo. Lygiavausi į seksualius, turtingus, stiprius ir įtakingus.
Kurį laiką toks gyvenimo būdas man patiko, tačiau greitai ėmiau pastebėti tam tikrus „šalutinius“ poveikius, pavyzdžiui, neparūkęs „žolės“ negalėjau užsiimti įprasta veikla ar bendrauti su žmonėmis. Ėmė nepatikti kai kurie žmonės, pastebėjau, kad bendravimas su jais keičia mano mąstymą ir vertybes. Jaučiau lyg kažkas kitas verčia mane daryti tai, ko nenoriu. Klausiau savęs, kodėl vis dar nesu laimingas, nors nusipirkau mašiną, permiegojau su viena ar kita mergina, pasikeičiau šukuoseną ir gavau nemažai pinigų? Visi tie dalykai turėjo suteikti daug džiaugsmo ir laimės, tačiau juos įsigijęs jaučiausi dar tuštesnis, o gyvenimas atrodė dar beprasmiškesnis.
Ėmiau trokšti pokyčių ir žinojau, kad man padėti gali tik Dievas. Svajojau apie širdies ramybę ir atleidimą už visą blogį, kurį padariau, tačiau nedrįsau kreiptis į Dievą, bijojau, kad Jį nuvilsiu.
Kartą į „Facebook“ draugus mane pakvietė žymus Lietuvos kompozitorius, artimas Vytauto Kernagio draugas Gintautas Abarius. Tuo metu jis gyveno JAV. Gintautas manęs nepažinojo, šis pakvietimas buvo visiškai atsitiktinis, tad lyg kunigui klausykloje nusprendžiau atlikti jam išpažintį. Gintautas man parašė du ilgus laiškus, kuriuose rašė, kad Dievas mane be galo myli ir visada priims dėl Savo Sūnaus aukos –mano kaltė bus panaikinta, o padarytų nuodėmių Jis man nebeprimins.
Lygiai po savaitės kai gavau šiuos laiškus grįžęs iš eilinio vakarėlio susmukau prie savo lovos ir ėmiau raudoti. Prašiau, jog Dievas man atleistų. Tą pačią naktį Biblija man tapo nuostabiausia knyga pasaulyje, o aš tapau kitoks. Per vieną naktį dingo noras rūkyti, gerti, keiktis, paleistuvauti, žiūrėti pornografiją. Jaučiausi taip, lyg gyvenau stipriai apgautas ir staiga supratau tiesą. „Galiu būti laimingas be svaigalų! Galiu būti laimingas be lytinių santykių! Galiu būti laimingas be pinigų! Galiu būti laimingas nepersistengdamas dėl savo išvaizdos!“ – visą naktį galvoje skambėjo šios ir kitos panašios mintys.
Nuo tada kasdien matau Dievo veikimą savo gyvenime, matau, kaip Jis mane keičia. Tapau emociškai stabilesnis ir labiau sukalbamas, lengviau priimu kritiką, gebu atsiprašyti ir atleisti. Iš bendravimo su Juo į mano širdį plūsta džiaugsmas, saugumo jausmas, ramybė ir atleidimas.
Be visų šių nuostabių dalykų, Dangiškasis Tėvas mane apdovanojo nuostabia ir gražia žmona, kuri man yra lyg paties Dievo atvaizdas, gyvenantis mano namuose. Kartu mes mokomės mylėti vienas kitą ir kuo daugiau pasakoti kitiems žmonėms apie Dievo meilę, kurią Jis parodė viso pasaulio žmonėms, siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų mirti už mūsų nuodėmes ir prisikelti.
