IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Pagal Josh McDowell
Aš svajojau būti laimingas. Norėjau būti vienu laimingiausių žmonių pasaulyje. Taip pat troškau prasmės bei ieškojau atsakymų į šiuos klausimus:
Labiausiai norėjau būti laisvas - laisviausias asmuo pasaulyje. Laisvė man buvo ne tik galėjimas daryti tai, ką norėjau - kiekvienas tą gali. Man laisvė buvo turėti jėgos padaryti tai, ką privalėjau daryti. Dauguma žmonių žino, ką jie turi daryti, bet tam jiems neužtenka jėgų. Taigi pradėjau ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.
Atrodė, kad kiekvienas yra įsitraukęs į kokią nors religiją, todėl, žinoma, ir aš nuėjau į bažnyčią. Turbūt pataikiau ne į tinkamą, nes pradėjau jaustis dar blogiau. Ėjau į bažnyčią ryte, pavakary ir vakare, tačiau tai nepadėjo. Esu labai praktiškas, todėl jei kas neveikia, atsikratau to. Taigi religiją palikau.
Ėmiau svarstyti, kad prestižas tikriausiai būtų atsakymas, kurio ieškau. Maniau, jog tapimas lyderiu, sugebėdamas daryti įtaką įvykiams, atsidavęs veiklai ir būdamas populiariu galėsiu atsakyti į savo klausimus. Universitete, kuriame mokiausi, studentų lyderiai buvo atsakingi už surinktas lėšas bei jų leidimą. Taigi nusprendžiau pretenduoti į pirmakursių klasės prezidento poziciją ir buvau juo išrinktas. Buvo nuostabu, kiekvienas mane pažinojo, aš priimdavau sprendimus, buvau atsakingas už universiteto pinigus. Buvo gera, tačiau viskas atsibodo, kaip ir tai, ką buvau bandęs ankščiau. Pabusdavau pirmadienio rytais (dažniausiai su skaudančia galva nuo praėjusios nakties) galvodamas „na, dar penkios dienos laukia“. Ištverdavau nuo pirmadienio iki penktadienio. Laimė aplankydavo tik tris naktis per savaitę - penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Tada vėl prasidėdavo užburtas ratas.
Įtariau, jog keletas šios šalies universitetų ir koledžų studentų buvo nuoširdesni už mane, ieškodami prasmės, tiesos ir gyvenimo tikslo.
Tuo metu pastebėjau nedidelę žmonių grupelę - tai buvo aštuoni studentai ir du fakulteto nariai. Mačiau, kad jų gyvenimai kažkodėl skiriasi nuo kitų studentų. Jie atrodė žinantys, kodėl jie tiki tuo, kuo tiki. Jie taip pat atrodė ir žinantys kur eina.
Tie žmonės, kuriuos ėmiau pastebėti ne tik kalbėjo apie meilę, bet ir patys mylėjo. Jie atrodė aukščiau universiteto gyvenimo aplinkybių. Kai visi kiti atrodė užplaukę ant seklumos, šie net esant sunkioms aplinkybėms buvo patenkinti ir ramūs. Atrodė, kad jie turi vidinį, nuolatinį džiaugsmo šaltinį. Jie buvo šlykščiai laimingi. Ir turėjo tai, ko neturėjau aš.
Kaip ir kiekvienas studentas, pamatęs, kad kažkas turi tai, ko aš neturiu, užsinorėdavau to. Taigi supratau, kad noriu susipažinti su tais žmonėmis. Praėjus dviems savaitėms po šio sprendimo, mes visi sėdėjome aplink stalą studentų sąjungoje - šeši studentai ir du fakulteto nariai. Pokalbio tema pakrypo link Dievo.
Jie šiek tiek nervino mane, todėl galiausiai pažvelgiau į vieną iš studentų, gražiai atrodančią merginą (anksčiau maniau, kad visos krikščionės negražios); išsitiesiau kėdėje (nenorėjau, jog kiti pamanytų, kad domiuosi) ir paklausiau: „Pasakykite, kas keičia jūsų gyvenimus? Kodėl jie taip skiriasi nuo kitų universitete?“
Ta jauna mergina turėjo būti labai užtikrinta tuo, ką pasakė. Ji pažvelgė man tiesiai į akis ir ištarė du žodžius, kurių kaip atsakymo universitete išgirsti niekada nesitikėjau: „Jėzus Kristus“.
Atsakiau: „O, dėl Dievo meilės, nekiškite man tų šiukšlių. Jau užtenka religijos. Jau esu sotus bažnyčios. Užtenka Šventojo Rašto. Man tų nesąmonių apie religiją nereikia“.
Ji atšovė: „Ei, juk aš nieko nesakiau apie religiją. Sakiau: Jėzus Kristus“. Ji išskyrė tai, ko nežinojau anksčiau: krikščionybė nėra religija. Religija yra tai, kai žmogus pats savo jėgomis bando artėti prie Dievo savo gerais darbais; krikščionybė yra tai, kad Dievas ateina pas vyrus ir moteris per Jėzų Kristų, siūlydamas ryšį su savimi.
Turbūt universitetuose, daugiau nei kur kitur pasaulyje, yra žmonių, neteisingai suprantančių krikščionybę. Prieš kurį laiką vienas dėstytojo padėjėjas seminaro metu pasakė pastabą, jog kiekvienas einantis į bažnyčią tampa krikščionimi. Atsakiau: „Negi ėjimas į garažą paverčia jus automobiliu?“ Man buvo sakę, jog krikščionis yra tas, kas nuoširdžiai tiki Kristumi.
Man bemąstant apie krikščionybę, mano naujieji draugai pasiūlė intelektualiai panagrinėti Jėzaus gyvenimą. Sužinojau, kad Buda, Mahometas ar Konfucijus niekada nesakė esą dievai, o Jėzus taip teigė. Mano draugai siūlė ieškoti Jėzaus dieviškumo įrodymų. Jie buvo įsitikinę, jog Jėzus yra Dievas žmoguje, miręs ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Jis buvo palaidotas ir prisikėlė po trijų dienų, kad galėtų keisti žmonių gyvenimus ne tik tada, bet ir šiandien.
Tiesą sakant, ne tik netikėjau šiais teiginiais, bet ir galvojau, jog dauguma krikščionių yra tiesiog idiotai. Buvau keletą sutikęs. Laukdavau auditorijoje, kad krikščionis ką nors pasakytų, kad galėčiau jį suklaidinti ir pakritikuoti profesoriui. Įsivaizduodavau, kad jei krikščionis turėtų nors dalelę smegenų, jis mirtų iš vienišumo.
Tačiau šie žmonės man nuolat kėlė iššūkius, kuriuos galiausiai priėmiau. Padariau tai iš išdidumo, kad juos sugriaučiau, manydamas, jog Biblijoje nėra patikimų faktų. Nutariau - ten nėra jokių įrodymų, kuriuos galėčiau rimtai vertinti.
Po daugelio mėnesių studijų padariau išvadą, kad Jėzus Kristus turėjo būti tuo, kuo sakėsi esąs. Tai sukėlė šiek tiek problemų. Mano protas sakė, kad tai yra tiesa, tačiau valia stūmė į priešingą pusę.
Atradau, jog tampant krikščionimi supurtomas manasis ego. Jėzus Kristus iškėlė tiesioginį iššūkį mano valiai - pasitikėti juo. Pacituosiu jį: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu“.1 Man nerūpėjo, ar Kristus vaikščiojo vandeniu, ar galėjo paversti vandenį vynu. Nebūčiau sumąstęs greitesnio būdo kaip sugadinti savo laiką nei tikėjimas Kristumi. Taigi dabar mano protas sakė, kad krikščionybė yra tikra, o mano valia bėgo šalin.
Kiekvieną kartą, kai tik būdavau kartu su tais entuziastingais krikščionimis, man prasidėdavo konfliktas. Jeigu įsivaizduojate, ką reiškia būti šalia laimingų žmonių, kai pats nekaip jautiesi, tada suprasite, kaip jie mane erzino. Jie atrodydavo tokie laimingi, o aš taip blogai jausdavausi, jog tiesiogine to žodžio prasme pašokdavau ir išbėgdavau iš studentų susirinkimo. Eidavau miegoti dešimtą vakare ir pragulėdavau negalėdamas užmigti iki keturių ryto. Pagaliau mano širdis ir protas susijungė 1959m. gruodžio 19-ą 8:30 ryte. Mano antraisiais metais universitete aš tapau krikščionimi. Tą naktį meldžiausi dėl keturių priežasčių, kad atrasčiau savo santykį su Jėzumi Kristumi. Nuo tada jis perkeitė mano gyvenimą. Pirma, aš sakiau: „Viešpatie Jėzau, dėkoju, kad mirei už mane ant kryžiaus“. Antra, tariau: „Išpažįstu tau nepatinkančius savo gyvenimo dalykus, prašau atleisk man ir apvalyk mane“. Trečia, sakiau: „Štai dabar aš atveriu tau savo širdies ir gyvenimo duris ir pasitikiu tavimi kaip savo Gelbėtoju ir Viešpačiu. Valdyk mano gyvenimą. Keisk mane iš vidaus. Padaryk mane tokiu asmeniu, kokiu tu mane iš tiesų sukūrei“. Ir paskutinis dalykas, dėl kurio meldžiausi, buvo tai: „Tikėjimu dėkoju, kad atėjai į mano gyvenimą“. Tai buvo tikėjimas, pagrįstas ne žinojimu, bet istorijos bei Dievo žodžio įrodymais.
Esu įsitikinęs, jog girdėjote įvairiausių religingų žmonių pasakojimų apie jų asmeninį „žaibo trenksmo“ patyrimą. Na, po to kai pasimeldžiau, visiškai nieko nenutiko. Aš turiu omenyje - visiškai nieko. Man neišaugo sparnai. Tiesą sakant, po to sprendimo priėmimo aš pasijutau dar blogiau. Tiesiogine to žodžio prasme mane supykino. O ne, pagalvojau, į ką aš įsivėliau? Aš tikrai pasijutau priėjęs liepto galą (ir esu tikras, kad kai kurie žmonės irgi taip manė!).
Tačiau po šešių mėnesių aš suvokiau, kad visai nepriėjau liepto galo. Mano gyvenimas pasikeitė. Kartą susiginčijau su istorijos skyriaus vadovu Midvesterno universitete, pasakęs, jog mano gyvenimas pasikeitė. Jis pertraukė mane, sakydamas: „McDowell, ar norite mums pasakyti, kad Dievas tikrai pakeitė jūsų gyvenimą 20-ame amžiuje? Kokias sritis?“ Po 45minučių jis pasakė: „Gerai, užteks“. Papasakosiu jums kelis dalykus, kuriuos tada pasakiau jam ir auditorijai.
Viena iš sričių, kurias Dievas pakeitė, buvo mano neramumas. Aš visada turėjau būti kuo nors užsiėmęs. Eidavau per universitetą ir mano mintys buvo lyg uraganas ar sūkurys, pilnos prieštaravimų ir bešokinėjančios tarp sienų. Atsisėsdavau, bandydavau mokytis, tačiau nepajėgdavau. Praėjus keletui mėnesių po sprendimo dėl Kristaus priėmimo, manyje atsirado proto ramybė. Nesupraskite klaidingai. Aš nekalbu apie prieštaravimų, konfliktų nebuvimą. Tai, ką aš atradau santykyje su Jėzumi - ne konfliktų nebuvimas, bet pajėgumas susitvarkyti su jais. Neiškeisčiau to į nieką pasaulyje.
Dar viena sritis, kurioje pradėjau matyti pasikeitimus, buvo mano prastas temperamentas. Aš labai greit pasišiaušdavau, jei kas į mane pažiūrėdavo kreivai. Iki šiol tebeturiu randus nuo vaikino, kurio vos neužmušiau pirmame kurse. Mano temperamentas buvo tokia stipri mano dalis, kad net nebandžiau sąmoningai to keisti. Patekau į neviltį dėl šio charakterio bruožo vien tam, kad suvokčiau, jog šio jau nebėra! Tik kartą per 14 metų aš pratrūkau ir po to, kai nesusivaldžiau, pasekmes bandžiau atitaisyti maždaug šešerius metus!
Buvo dar viena sritis, kuria nesididžiavau. Miniu ją tik dėl to, kad daugeliui žmonių reikia tokių pat pasikeitimų gyvenimuose, o aš radau pokyčių šaltinį: santykį su Jėzumi Kristumi. Ta sritis - neapykanta. Jutau labai daug neapykantos. Tai nebuvo kažkas išreikšta išoriškai, greičiau vidinis slėgimas. Bardavausi dėl žmonių, daiktų, klausimų.
Tačiau labiausiai už viską pasaulyje aš nekenčiau savo tėvo. Man jis buvo tiesiog miesto alkoholikas. Visi žinojo, kad mano tėvas geria. Mano draugai apie jį, svirduliuojantį senamiestyje, laidydavo juokelius. Jie nemanė, kad man tai rūpi, nes aš elgdavausi kaip ir kiti - išorėje juokdavausi. Buvo momentų, kai nueidavau į tvartą ir rasdavau savo motiną taip stipriai sumuštą, jog ši negalėdavo atsikelti ir gulėdavo mėšle už karvių. Atėjus draugams, tėvą išvesdavau, surišdavau tvarte ir pastatydavau mašiną už šieno. Jiems sakydavau, jog tėvui reikėjo kažkur išeiti. Nemanau, kad kas nors yra kieno nors nekentęs taip, kaip aš savo tėvo.
Po to, kai aš apsisprendžiau dėl Kristaus, jis atėjo į mano gyvenimą. Jo meilė buvo tokia stipri, jog paėmė visą neapykantą ir apvertė ją aukštyn kojom. Aš sugebėjau pažiūrėti savo tėvui tiesiai į akis ir pasakyti: „Tėti, aš tave myliu“. Ir tikrai sakiau tai nuoširdžiai. Po dalykų, kuriuos buvau padaręs, šie žodžiai jį sukrėtė.
Perėjau į privatų universitetą ir pakliuvau į rimtą automobilio avariją. Kai parvežė namo, mano kaklas buvo įtvaruose. Niekada nepamiršiu savo tėvo, įeinančio į kambarį. Jis paklausė: „Sūnau, kaip tu gali mylėti tokį tėvą?“ Aš atsakiau: „Tėti, prieš šešis mėnesius aš niekinau tave“. Tada su tėvu pasidalinau tomis išvadomis, kurias buvau padaręs dėl Kristaus: „Tėti, aš priėmiau Jėzų Kristų į savo gyvenimą. Negaliu pilnai to paaiškinti, tačiau to santykio rezultatas ir yra tai, kad radau jėgų mylėti ir priimti ne tik tave, bet ir kitus žmones tokius, kokie jie yra“.
Po keturiasdešimt penkių minučių įvyko vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime . Žmogus iš mano šeimos, pažinojęs mane taip, kad jokiu būdu nebūčiau galėjęs jam pūsti miglos į akis, pasakė: „Sūnau, jei Dievas gali padaryti mano gyvenime tai, ką aš matau tavajame, tuomet aš noriu suteikti jam galimybę“. Tada mano tėvas meldėsi su manimi dėl savo nuodėmių atleidimo ir patikėjo Kristumi.
Dažniausiai pasikeitimai vyksta kelias dienas, savaites, mėnesius ar net metus. Mano tėvo gyvenimas pasikeitė prieš mano akis. Tai buvo panašu į tai, jog kažkas nusileido ir įjungė lemputę - uždegė šviesą. Nei tada, nei dabar - iki šiol dar nebuvau matęs tokio greito pasikeitimo. Nuo tada mano tėvas prie alkoholio prisilietė tik kartą. Ir tą - tik lūpomis. Padariau vieną išvadą: ryšys su Jėzumi Kristumi keičia gyvenimus.
Gali juoktis iš krikščionybės. Gali tyčiotis ir šaipytis. Tačiau tai veikia. Gyvenimas keičiasi. Jeigu pasitikėjai Kristumi, pradėk stebėti savo požiūrį ir veiksmus, kadangi Jėzus Kristus yra atsakingas už gyvenimų pakeitimus.
Viskas, ką aš galiu padaryti, tik papasakoti ko išmokau. O sprendimas priklauso jums.
Galbūt ta malda, kuria meldžiausi, jums pagelbės: „Viešpatie Jėzau, man reikia tavęs. Dėkoju tau, kad mirei už mane ant kryžiaus. Atleisk man ir apvalyk mane. Nuo šio momento aš pasitikiu tavimi kaip savo Gelbėtoju ir Viešpačiu. Padaryk mane tokiu žmogumi, kokiu tu mane sukūrei. Kristaus vardu. Amen"
| ► | Aš ką tik patikėjau savo gyvenimą Jėzui… |
| ► | Aš norėčiau pakviesti Jėzų į savo gyvenimą ir noriu apie tai sužinoti daugiau… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Apreiškimo Jonui 3: 20
