Kažkas

Tai yra straipsnio Ar kada nors buvo tuštuma? tęsinys

Jeigu kada nors būtų buvusi absoliuti tuštuma, tai ir šiandien būtų absoliuti tuštuma. Kadangi dabar egzistuoja kažkas (pavyzdžiui Jūs), tai reiškia, kad absoliuti tuštuma niekada neegzistavo. Jei ji būtų egzistavusi, Jūs šiandien tikrai neskaitytumėte šio straipsnio. Šiandien tebebūtų absoliuti tuštuma. Jei ji niekada neegzistavo, tai visada Kažkas buvo. Bet kas? Jeigu grįžtume į pačią visatos pradžią, kas galėtų būti tas Kažkas, kuris egzistavo? Ar tas Kažkas buvo vienas, ar jie egzistavo keli? Ir kas tai galėjo būti, įvertinant tai, kas egzistuoja šiandien?

Visų pirma, panagrinėkime kiekio problemą. Sugrįžkime prie mūsų didelio, tamsaus ir hermetiškai uždaro kambario. Įsivaizduokime, kad jame yra dešimt teniso kamuoliukų. Kad ir kiek sugrįžtume laiku atgal, tame kambaryje visuomet buvo dešimt teniso kamuoliukų.

Tarkime, kad mes laukiame visus metus. Kas po metų bus tame kambaryje? Vis dar tie patys dešimt teniso kamuoliukų, ar ne? Taip yra todėl, kad jokia jėga ten neegzistuoja. Mes žinome, kad paprasti dešimt teniso kamuoliukų – nesvarbu, kiek laiko praeis, – negali sukurti kitų kamuoliukų. Arba kažko kito.

O jeigu iš pat pradžių kambaryje būtų buvę šeši teniso kamuoliukai. Ar tai būtų kaip nors pakeitę situaciją? Vargu. O jeigu milijonas kamuoliukų? Vis vien jokio skirtumo. Teniso kamuoliukų liktų lygiai tiek pat, kiek buvo iš pat pradžių.

Taigi mes nustatėme, kad kiekis nėra problema. Jei grįšime į pačią pradžią, visiškai nesvarbu, kiek to Kažko egzistavo. O gal?

Pamirškime teniso kamuoliukus. Dabar kambaryje yra višta. Mes palaukiame metus ir stebime, kas yra tame kambaryje. Ta pati višta, ar ne? O jeigu kambaryje būtų buvęs dar ir gaidys, tuomet mes ten po metų rastume daugybę viščiukų!

Taigi kiekis yra svarbus. Jei kambaryje yra bent du asmenys, tuomet gali gimti ir trečias. Višta + gaidys = viščiukas. Bet kiekis yra nesvarbus, jei ten yra tik du negyvi objektai. Teniso kamuoliukas + futbolo kamuolys = nieko. Iš to matome, kad pagrindinė problema yra ne kiekybė, o kokybė. Kokias savybes turi tas Kažkas? Ar jis gali būti kitų objektų egzistavimo priežastis?

Sugrįžkime prie viščiukų tam, kad patikslintume šį pavyzdį. Mes turime vištą ir gaidį kambaryje. Jie abu yra skirtinguose hermetiškai uždaro kambario kampuose atskirti didelio atstumo. Ar tuomet gims viščiukai? Ne. Kodėl? Nes tam nėra tinkamų sąlygų. Kambaryje nėra nieko, išskyrus vištą ir gaidį. Nėra oro kvėpuoti, nėra žemės, ant kurios jie galėtų vaikščioti, jokių sąlygų, skirtų jiems gyventi. Jie negali valgyti, vaikščioti, skraidyti ar kvėpuoti. Jų gyvenimo sąlygos yra absoliuti tuštuma.Todėl pamirškime vištas. Vištos negali egzistuoti ar daugintis be tam tikrų sąlygų. Esant tinkamoms sąlygoms, galėtų veistis viščiukai ir, jeigu aplinka veiktų juos, galbūt jie galėtų – kad ir kaip absurdiška tai atrodytų – virsti kitos rūšies viščiukais. Arba kažkuo panašiu į bebrą arba žirafą.

Bet mes turime kambarį, kuriame nėra jokių sąlygų gyvybei rastis. Be to, kambaryje yra Kažkas, kas egzistuoja be tų sąlygų. Kažkas, kam nereikia oro, maisto ar vandens, kad jis egzistuotų. Tad tas Kažkas negali būti nei vienas gyvūnas dabar gyvenantis Žemėje.

O, kaip dėl negyvų dalykų? Jiems nereikia gyvenimo sąlygų. Bet tokiu atveju mes vėl grįžtame prie teniso kamuoliukų prielaidos. Negyvi daiktai negali nieko sukurti. Net, jei vietoj dešimt teniso kamuoliukų mes turime trilijoną vandenilio molekulių, laikui bėgant, vis tiek turėsime tą patį trilijoną vandenilio molekulių, nieko daugiau.

Kai mes kalbame apie negyvus daiktus, taip pat apsvarstykime, kokiomis sąlygomis jie egzistuoja. Ar kada girdėjote apie „Didįjį Susidūrimą“ (angl. Supercollider)? Prieš keletą metų JAV vyriausybė pradėjo vykdyti vieną eksperimentą. „Didžiajam Susidūrimui“ buvo sukurtas kelių mylių ilgio požeminis tunelis, per kurį atomai turėjo judėti didesniu nei šviesos greičiu ir vėliau susidurti vienas su kitu tam, kad susidarytų mažytė dalelė . Visa tai buvo daroma dėl vienos mažos dalelės.

Tai gali mums pasakyti, kad mūsų dešimties teniso kamuoliukų iliustracija nėra tokia paprasta, kaip iš pradžių gali pasirodyti. Tam, kad iš nieko atsirastų teniso kamuoliukas, reikėtų be galo daug energijos. O kambaryje nėra nieko. Jis tuščias.

Trumpai apibrėžkime esamą situaciją. Pirma, Kažkas, kas egzistavo pačioje pradžioje, visiškai nepriklausė nuo nieko kito. Jis turėjo būti absoliutus ir pakankamas. Juk jis buvo vienas pačioje pradžioje. Ir jam nereikėjo aplinkos sąlygų, kad jis egzistuotų. Antra, Kažkas, kas egzistavo pačioje pradžioje, turėjo sugebėjimus padaryti kažką kitą, nei jis pats. Jeigu jis to nebūtų galėjęs padaryti, tai Kažkas būtų vienintelis dalykas, egzistuojantis šiandien. Bet šiandien egzistuoja kai kas daugiau. Pavyzdžiui, Jūs. Trečia, tam, kad būtų sukurtas kažkas kitas iš nieko, reikėjo nepaprastos jėgos. Tad tas Kažkas disponuoja labai didele galia. Jeigu mums, kad sukurtume mažytę dalelę, reikia tiek energijos, tai kiek galios reikia tam Kažkam, kad jis sukurtų visą visatą?

Bet grįžkime prie mūsų kambario. Tarkime, kad turime labai ypatingą teniso kamuoliuką tame kambaryje. Jis turi labai daug jėgos ir energijos. Jis nepriklauso nuo nieko kito, jam nereikia jokių sąlygų egzistuoti, nes jis visa, kas tuo metu yra. Jis, tas teniso kamuoliukas, yra Kažkas amžino.

Tarkime, kad tas teniso kamuoliukas sukuria kitą teniso kamuoliuką. Kuris iš jų būtų reikšmingesnis, tarkime, laiko atžvilgiu? Kamuoliukas nr.1. Jis yra Kažkas amžino. Jis visada egzistavo. Kamuoliukas nr.2 juk buvo sukurtas kamuoliuko nr.1. Taigi vienas kamuoliukas, laiko atžvilgiu yra amžinas, o kitas ne.

Kuris is jų būtų reikšmingesnis galios atžvilgiu? Vėlgi kamuoliukas nr.1. Jis turi sugebėjimą sukurti kamuoliuką nr.2 iš nieko – o tai reiškia, kad jis turi sugebėjimą ir sunaikinti kamuoliuką nr.2. Tad kamuoliukas nr.1 turi kur kas daugiau galios nei kamuoliukas nr.2. Tiesą sakant, kamuoliukas nr.2 visą laiką turės pasikliauti kamuoliuku nr.1 dėl savo egzistencijos.

Bet galbūt kamuoliukas nr.1 galėjo perduoti dalį savo galios kamuoliukui nr.2 – netgi tiek, kad pastarasis galėtų sunaikinti patį kamuoliuką nr.1? Tada kamuoliukas nr.2 juk būtų stipresnis nei kamuoliukas nr.1, ar ne? Šiuo atveju susiduriame su tokia problema: jei kamuoliukas nr.1 perdavė savo energiją, tai vis vien yra kamuoliuko nr.1 galia. Tad iškyla klausimas: ar kamuoliukas nr.1 panaudotų savo galią tam, kad save sunaikintų? Ne. Visų pirma, kamuoliukui nr.1 reikia išlaikyti savo galią tam, kad jis galėtų egzistuoti.

Antra, kamuoliukas nr.1 yra toks galingas, kad bet kas, ką galima sukurti, kamuoliukui nr.1 yra įmanoma. Bet kamuoliukui nr.1 neįmanoma tiesiog nebeegzistuoti.

Kamuoliukas nr.1 negali būti sunaikintas, nes jis niekada nebuvo sukurtas. Jis visada egzistavo. Jis yra Kažkas amžino. Jis egzistencinis. Jis yra gyvas, gyvas amžinai. Tas, kas gali sunaikinti kamuoliuką nr.1, turi būti už jį galingesnis. Bet niekas galingesnis už jį neegzistuoja ir negali egzistuoti. Jam nereikia nieko kito, kad jis galėtų egzistuoti. Jo negali pakeisti jokia išorinė jėga. Jo egzistavimas neturi pabaigos, nes neturėjo ir pradžios. Taip tiesiog yra ir tai negali pasikeisti. Kamuoliukas nr.1 yra nepakeičiamas ir nesikeičiantis.

Taigi galime daryti tokias išvadas: Tas Kažkas, kuris egzistavo nuo pat pradžių, visada bus galingesnis už tai, ką jis sukūre. Jis egzistuoja pats iš savęs. Jo kūriniui reikia ne tik Amžinojo Kažko tam, kad jis galėtų egzistuoti, bet ir specifinių sąlygų. Jis pavaldus Amžinajam Kažkam ir taip visada bus, nes Amžinajam Kažkam nereikia nieko kito.

Taigi Amžinasis Kažkas gali sukurti kažką kitą, kuris į jį panašus tam tikrais aspektais, bet nepanašus kitais. Amžinasis Kažkas visada bus galingesnis laiko ir galios atžvilgiu. Be to, Amžinasis Kažkas negali sukurti savo kopijos, nes jis vienintelis visada egzistavo. Jis vienintelis nuo nieko nepriklauso.

Daugiau apie Kažką straipsnyje Kas.