IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Pagal Dennis Rainey
Viena moteris kartą pasidalino savo mintimis apie vedybas:
„Net jei ir atidžiai tyrinėtum, pasijustum lyg dykumoje su žiūronais rankose. Visur, kur pažvelgsi, pamatysi išsklaidytus kūnus įvairiose mirties ar mirimo stadijose - skyrybos, vienuma, užgauliojantys ir pašliję santykiai, visiškas sunykimas. Visa tai pamačius, klausiu savęs: „Kodėl norėčiau pradėti leistis į tokią kelionę?“
Daugelis studentų šiandien klausia to paties. Nors giliai širdyje jie tikisi saugumo ir džiaugsmo iš visą gyvenimą trunkančio ryšio, vedybų jie bijo. Viena nuotaka „Newsweek“ žurnalo straipsnyje pakomentavo: „Mačiau, kaip mano tėvų vedybos suiro, ir nežinau, ar galėsiu pati išlaikyti savo santuoką“.
Nė viena karta, sulaukusi tinkamo amžiaus tuoktis, nėra kada nors turėjusi tokio didelio patirties kraičio šeimos santykių sugriovimui. Jungtinėse Valstijose daugiau nei vienas milijonas vaikų kiekvienais metais patiria šeimos iširimą.
Daugelis studentų prisimena tokį patyrimą:
Vieną popietę ji grįžo namo iš mokyklos ir tarpdury sutiko savo tėvą su lagaminu. Jis ruošėsi palikti šeimą. „Grįšiu tavęs aplankyti, mieloji“, - pasakė jis. Merės tėtis pabučiavo ją į kaktą ir išėjo. Nuo tada ji jo nebematė. (Meri)
Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo penkeri. Jis gyvena su mama, kuri buvo tris kartus ištekėjusi už kitų vyrų, ir dabar daug geria. Pirmasis jo patėvis kartą jį primušė, kai automobilyje netyčia išpylė „Coca-Colą“. (Robertas)
Jos tėvai vis dar susituokę, bet labai rūpinasi savo pelninga karjera. Jos tėtis bei mama retai ateidavo į mokyklos orkestro koncertus, kuriame ji grodavo, o dabar, kai ji studijuoja koledže toli nuo namų, retai su jais bendrauja. Jei ir bendrauja, tai elektroniniais laiškais ar trumposiomis žinutėmis. (Keri)
Filipas, dar būdamas pradinės mokyklos moksleivis, vieną naktį pabudo nuo garsiai besipykstančių tėvų. Jis išgirdo trenksmą ir klyksmą. Po to virtuvėje išvydo motiną, kraujuojančią nuo peilio dūrio. Filipas iškvietė policiją ir jie suėmė jo tėvą. Filipas, mama ir dvi jaunesnės sesutės išvyko gyventi į prieglaudą. Jis iki šiol nežino, kur gyvena jo tėtis. (Filipas)
Tikriausiai pažįstate tokių žmonių kaip Meri, Robertas, Keri ar Filipas. Jūsų pačių patirtis gali būti panaši ar dar blogesnė. Galbūt jūsų namai virdavo nuo konfliktų, nesutarimų ir neramumų. Todėl daug kartų galvojote ar verta tuoktis, nes nenorėtumėte skausmingai, su nusivylimu baigti santuokos ir emociškai sutraumuoti savo vaikų. Nors ir norėtumėte dalintis savo gyvenimu su žmogumi, kuris jus mylėtų, bet giliai širdyje vedybos jus gąsdina. Galbūt savęs ne kartą klausėte: „Ar kada galėsiu išsigydyti žaizdas, kurias paliko mano šeima? Ar galėsiu kada turėti laimingą ir klestinčią santuoką bei šeimą?
Atsakymas neabejotinai yra taip.
Jei vedybos atneša tiek daug problemų ir skausmo, tai kodėl žmonės vis dar nori tuoktis? Jeigu vedybos šiais laikais patiria tokį didelį spaudimą, kodėl ėjimas prie altoriaus vis dar yra labai populiari ceremonija? Luiso Hario (angl. Louis Harris) tyrimas parodė, kad 96% koledžo studentų nori tuoktis arba jau yra susituokę. 97% pritaria teiginiui: „Artimi šeimos santykiai yra raktas į laimę“.
Taigi, nors maždaug vienas iš keturių suaugusių amerikiečių yra išsiskyręs, galimybė turėti gerą, ilgametę santuoką priverčia beveik kiekvieną pabandyti. Bet kodėl santuoka taip žavi?
Tiesa yra ta, kad niekas nenori būti vienišas. Nors mums labai svarbu būti savarankiškiems, tačiau visi trokštame saugumo, šilumos ir intymaus ryšio su kitu žmogumi, kuris kraustosi dėl mūsų iš proto. Galime sakyti, kad mes „norime būti vieniši“ ir trokštame „savo erdvės“, bet stipresnis mūsų troškimas yra dalintis šia erdve su kažkuo, kas mus myli.
Ir nors seksualinis potraukis yra svarbi mūsų geidžiamo intymumo dalis, tačiau gilaus ryšio troškimas su kitu žmogumi nėra vien tik seksas. Noras, kad kitas žmogus mus pažintų ir vertintų, slypi mūsų prigimtyje.
Tai kodėl tiek daug žmonių, kurie nori ir kuriems reikia turėti artimą ryšį su kitu žmogumi, baigia santuoką skyrybomis, dažnai lydimomis pykčio ir nusivylimo? Daugelis besituokiančių bando užmegzti stiprų ir ilgalaikį ryšį, paremtą jausmais. Daugelio santuokų atveju meilė ir kito žmogaus pripažinimas tęsiasi tol, kol žmogus pateisina savo viltis. Jeigu jausmai yra šilti, žmona ir vyras gali džiaugtis vienas kito kompanija, nepastebėti partnerio erzinančių bruožų, pakankamai daug bendrauti ir reikšti vienas kitam švelnumą.
Bet kai jausmai atvėsta, vienas ar abu suvokia, kad jau išsisėmė ir nebepajėgia mylėti akivaizdžiai netobulo žmogaus. Nepatenkinti poreikiai sukelia skausmą, agresiją, mažėja pozityvaus bendravimo,daugėja nesusipratimų, dėl kurių kyla konfliktai, o visa tai pagimdo pyktį ir širdgėlą. Jeigu atleidimas ir susitaikymas nepatepa girgždančių ratų, tai galimybė mylėti vienas kitą yra labai suvaržoma.
Daugelis santuokų tokio scenarijaus kurį laiką gali išvengti, kol sunkios problemos, išprovokuojančios savanaudiškumą, neiškyla arba yra nežymios. Bet anksčiau ar vėliau tikrovė smogia. Nepaisant didelių porų pastangų, jos galiausiai suvokia, kad abu savarankiški žmonės nebegali visą laiką patenkinti vienas kito poreikių.
Tam, kad santuoka būtų pavykusi, reikalingas abiejų pusių bendradarbiavimas, ir abu partneriai turi išsižadėti daugelio asmeninių įgeidžių. Pasiaukojimas turi pakeisti savanaudiškumą. Kartais vienas sutuoktinis gali viską laiką aukotis, bet kantrybė kada nors baigsis. Pasiaukojimas nėra prigimtinis bruožas , o savanaudiškumas yra. Kodėl gi?
O, kad gyventume pasaulyje, kur žmonės būtų tobuli, jų santuokos klestėtų harmonijoje taip, kaip Dievas to norėjo! Bet mes negyvename tobulame pasaulyje. Iš tikrųjų mes visi esame linkę į savanaudiškumą ir nuodėmę. Kas yra nuodėmė? Dažnai pasirenkame blogus dalykus vietoj gerų. Mokame būti savanaudiški, pikti, skaudinantys, įniršę, nenorintys atleisti ir t.t. Nenuostabu, kad vyrams ir žmonoms labai sunku sutarti.
Požiūris „mano poreikiai svarbiausi” sugriauna santykiuose ypač reikalingą bendradarbiavimo dvasią. Prasideda negatyvus ciklas ir tęsiasi tol, kol galiausiai sutuoktiniai praranda intymumą ir santuoka pradeda byrėti.
Pripažinkime, visiems mums reikalinga pagalba - kažkokia vidinė jėga, kuri padėtų mums mylėti kitą žmogų taip, kad santuoka gyvuotų.
Savanaudiškas ir nuodėmingas elgesys ne tik išskiria vyrą ir žmoną, bet taip pat atskiria mus nuo Dievo - didžiausio mūsų pagalbos šaltinio. Būdamas mūsų kūrėju ir vedybų dizaineriu, Jis žino, kaip vystosi santykiai. Jis pirma nori, kad turėtume bendravimą su Juo, ir tik po to lauktume, kuria linkme Jis mus pakreips.
Dievas ne tik padeda mums spręsti problemas ir susidoroti su iššūkiais, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną, bet taip pat siūlo mūsų praeities žaizdų bei randų išgydymą. Pavyzdžiui, Jis visiškai atleidžia mūsų kaltes ir apvalo nuo neteisingų pasirinkimų, kuriais, galbūt, būdami paaugliai, įskaudinome priešingos lyties asmenį. Dievas mus myli ir nori, kad džiaugtumėmės privilegijomis, būdami Jo vaikais, ir priimtume iš Jo pagalbą savo santuokai.
Norėčiau pateikti du scenarijus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka tipiški vyras ir žmona. Pirmame pavyzdyje mūsų porelė (pavadinsiu juos Džonu ir Liza) nepripažįsta jokio dinamiško Dievo dalyvavimo jų gyvenime. B scenarijuje Džonas ir Liza turi artimą ryšį su Jėzumi Kristumi, net tik vienas su kitu.
Šeštadienio rytas ir Džonas nori žaisti golfą su savo draugais. Jis išsiropščia iš lovos ir pasako Lizai, kad išvyksta ir negrįš iki 4 val. vakaro. Liza skundžiasi: „Tu žadėjai šiandien važiuoti į gamtą iškylauti!“
„Niekad to nesakiau“, - pareiškia įtemptu balsu Džonas. „Šiaip ar taip, jau dvi savaites nežaidžiau golfo, o šiandien puiki diena. Dingstu iš namų“. Džonas užtrenkia paskui save duris.
Liza jaučiasi įžeista. Nusišluosčiusi ašaras, ji piktai trepsi po butą ir išsvaido pagalvėles nuo sofos ant žemės po visą kambarį.
„Aš tau parodysiu, idiote“, - sušunka ji. Paskambina draugei ir susitaria papietauti mieste bei apsipirkti. Prekybos centre Liza nusiperka naujų drabužių už 300 $. Jai nereikėjo naujo kostiumėlio, tačiau žinodama, kad toks pirkinys įsiutins Džoną, specialiai taip pasielgia. Kreditinė kortelė dabar beveik tuščia.
Tuo tarpu Džonas baigia žaisti golfą. Golfo klubo bare su draugais išlenkia po stiklą alkoholinio gėrimo. Po vieno seka kitas. Džonas pastebi, kokia patraukli yra baro padavėja. Tuo metu, kai jauna moteris duoda Džonui jau trečią stiklą gėrimo, jis pašnibžda jai į ausį meilų komplimentą. Moteris suvaidina įsižeidusią, tačiau jos šypsena parodo, kad Džonas pelnė taškų savo naudai. Kitąkart, kai grįžta prie jo staliuko, jis randa jos telefono numerį ant servetėlės po dar vienu gėrimu. Džonas įsikiša ją į kišenę.
Džonas 5 val. vakare, lengvai svirduliuodamas, grįžta namo. Liza žiūri TV, įjungus visą garsą. Jis pastebi ant sofos pirkinių krepšius. Liza apšaukia Džoną ir eina į miegamąjį, užtrenkdama paskui save duris. Jie pykstasi iki vėlumos. Džonas nueina miegoti į svečių kambarį.
Šeštadienio rytas. Su savo draugais Džonas nori išeiti pažaisti golfą. Jis išsiropščia iš lovos ir pasako Lizai, kad negrįš iki 4 val. vakaro. Liza labai nustemba ir sako: „Maniau, kad šiandien ketinome iškylauti gamtoje“.
„Ach, ar negalime to padaryti rytoj?“ - pasako Džonas įsitempusiu balsu. „ Šiaip ar taip, jau dvi savaites nežaidžiau golfo. Tokia graži diena. Dingstu iš čia!“ Džonas išeina ir užtrenkia duris.
Liza jaučiasi įžeista. Nusišluosčiusi ašaras, ji piktai trepsi po butą ir išsvaido pagalvėles nuo sofos ant žemės po visą kambarį.
„Tu, idiote!“ - sušunka ji, norėdama tai išrėkti jam į veidą, ir parodyti, kokia įsiutusi.
Liza nusprendžia pasivaikščioti parke. Jos pyktis ir skausmas atslūgsta. Grįždama namo, ji pasimeldžia: „Brangus, Jėzau, aš iš tiesų pykstu ant Džono ir manau, kad jis savanaudis. Prašau, padėk man nebūti savanaude ir neleisk, kad pyktis mane užvaldytų“.
Liza nusprendžia paskambinti draugei. Jos susitaria papietauti mieste ir apsipirkti. Prekybos centre ji nusiperka naują kostiumėlį.
Tuo tarpu Džonas baigia žaisti golfą ir su draugais užsuka į užkandinę lengvai užkąsti. Džonas pastebi, kokia graži prie bufeto aptarnaujanti mergina. Jis tik draugiškai nusišypso jai ir prisėda prie draugų. Ryte jis manė, kad Liza per daug verkšleno ir norėjo suvaržyti jį bei neleisti gerai praleisti laiko su draugais. Bet dabar Džonas jaučiasi kaltas dėl to, kaip su ja pasielgė.
„Gerai vyručiai“, - pareiškia Džonas. „Važiuoju namo, reikia ir Lizai skirti laiko“. Pora jo draugų pašaipiai paerzina jį, bet Džonas nepakeičia sprendimo.
„Kodėl taip anksti grįžai?“ - paklausia ji. Skausmas vis dar jaučiasi jos balse.
„Atsiprašau už tai, kaip elgiausi šį rytą“, - pasako Džonas. „Norėjau žaisti golfą ir nerūpėjo tavo norai. Manau, pasielgiau savanaudiškai. Ar atleisi man?“
Liza prikanda lūpą. Jai vis dar skaudu, bet Džonas, atrodo, iš tiesų gailisi. Tiesiog neįtikėtina, kad jis nebaigė žaisti golfo. „Taip, atleidžiu“, - ramiai pasako Liza.
Jie apsikabina ir Džonas paklausia: „Ar galėtume iš naujo pradėti dieną? Grįžau namo, galvodamas, kad vis dar galime paiškylauti. Ar nori?“
Liza pasipriešina pagundai susiraukti ir „atkeršyti“ Džonui. Ji nusišypso ir pritariamai linkteli.
Dieną jie leidžia kartu. Abiejų pyktis buvo nugesintas. Jėzus veikia jų abiejų gyvenimuose: ne tik rodydamas, kaip gyventi, bet ir duodamas jiems jėgų išsižadėti savęs bei atleisti . Šie du veiksmai yra būtini tobulai meilei, bet be pagalbos būtų sunku juos nuolat įgyvendinti.
Nors šie du scenarijai parodo tik komplikuotų tarpasmeninių situacijų paviršių, tačiau jie iliustruoja kodėl Dievo individualus įsikišimas į vyro ir žmonos gyvenimus bei jų santuoką viską pakeičia. Krikščionių tikėjimas nėra tik įstatymų ir taisyklių rinkinys - tai gyvas, kasdienis bendravimas, per kurį esame nukreipiami eiti teisingais mūsų gyvenimo keliais bei įgyjame jėgų tokiam gyvenimui, kokiam buvome sutverti.
Dievas labai aiškiai Biblijoje kalba apie skyrybų pražūtingumą, nusižeminimo svarbą, kai kito žmogaus poreikiai iškeliami virš savųjų, sąžiningumą vienas kito atžvilgiu, tyrą seksualinį ryšį ir daug kitų dalykų. Tačiau žinojimas, ką turime daryti, nereiškia, kad būtinai tai darysime. Dievo vadovavimas mums dažnai skiriasi nuo mūsų pačių troškimo vienaip ar kitaip pasielgti ( pvz., tiesos pasakymas savo sutuoktiniui tuomet, kai melas mums atrodo tinkamesnis). Poros nuolat pastebi koks išmintingas yra Dievas ir kaip protinga pasitikėti Juo bei įgyvendinti Jo sugalvotą santykių kūrimo planą.
Pavyzdžiui, Dievas tvirtina, kad seksualinis suartėjimas turi įvykti po vedybų. Tačiau net 64% Amerikos koledžų studentų apklausoje pritarė teiginiui: „Pagyventi kartu poroje prieš susituokiant - tinkamas sumanymas“. Daugelis iš šių studentų patyrė, kaip jų tėvai išsiskyrė, todėl „pabandymas“ gyventi kartu atrodo gera idėja.
Kodėl Dievas santuoką nurodo kaip pirmą etapą prieš seksualinius santykius? Taip yra todėl, kad Jis linki mums ilgalaikio ir pilnaverčio intymumo. Kaip du žmonės gali jaustis saugiai, būdami visiškai pažeidžiami? Ar gali reikalauti gilaus intymumo situacijoje, kai kitas žmogus yra laisvas bet kada nutraukti ryšį? Tyrimai parodė, kad dažniau skiriasi tie, kurie prieš susituokiant gyvena kartu. Dievo išmintis yra neklystanti, visuomet teisinga. Taip pat Dievo vadovavimas visuomet kyla iš didelės, mus apsaugančios meilės.
Dievas ne tik nori būti santuokos konsultantas, dalinantis patarimus mūsų gyvenimui. Jis nori, kad mes Jį pažintume, būtume artimi su Juo ir pasitikėtume Juo. Dievas sako tam, kad ištikimai mylėtume kitą žmogų, pirmiausia turime patirti Jo besąlyginę meilę mums.
Skatinamas meilės mums, Dievas dėl mūsų atliko neapsakomą dalyką. Aptarėme, kaip savanaudiškumas atskiria mus vienas nuo kito, o ypač atskiria mus nuo Dievo, kuris yra šventas ir tobulas. Biblija sako: „Jūsų nuodėmės atskyrė jus nuo Dievo“1. Joks mūsų gerų darbų ar pastangų kiekis, negali ištrinti nuodėmės Dievo akyse. Dar blogiau, už mūsų nuodėmę skiriama bausmė - mirtis. Tai reiškia amžiną atskyrimą nuo Dievo, netgi po mūsų gyvenimo žemėje. Niekaip negalime pakeisti šios situacijos savo pastangomis. Dievo standartai reikalauja tobulumo, kurio mes negalime pasiekti. Tačiau Dievo teisumas, lydymas Jo didžiulės meilės mums, parūpino sprendimą.
Jėzus Kristus, Dievas žmogaus kūne, atėjo užmokėti mirties kainą už mūsų nuodėmes. Jėzus taip pat atėjo mus pamokyti Dievo kelių ir padovanoti mums prasmingą gyvenimą. Jėzus sakė, kad svarbiausias Jo atėjimo žmogaus pavidalu tikslas buvo numirti vietoj mūsų. Jėzus Kristus visiškai užmokėjo už visas mūsų nuodėmes - mano nuodėmes, jūsų nuodėmes, viso pasaulio nuodėmes , kabėdamas ant kryžiaus dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Praėjus trims dienoms po palaidojimo, Jėzus fiziškai atgijo. Daugelis savo akimis regėjusių šį įvykį ėjo po pasaulį pasakodami apie Jį, ir kokį gyvenimą siūlo Dievas.
Gauti Dievo pripažinimą mums nieko nekainuoja - Jis siūlo ryšį su Juo kaip dovaną. Mes galime rinktis, ar norime gauti Jo atleidimą ir užmegzti ryšį su juo, ar ne. Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“2. Jis nori ateiti į mūsų gyvenimus, bet vėlgi - tai kiekvieno mūsų individualus sprendimas, kurį mums patiems reikia padaryti. Ar nori turėti amžiną ryšį su Dievu ir leisti Jam daryti įtaką tavo gyvenimui? Ar nori, kad Jo išmintis, galybė ir meilė lydėtų tave?
Jeigu taip, tai pats gali Jį dabar pakviesti į savo gyvenimą. Lygiai taip pat, kaip poros nėra sujungtos santuokos ryšiu, kol viešai neįsipareigoja priesaika, taip ir ryšys su Dievu yra užmezgamas savanoriškai Jį pasirenkant. Jėzus pasakė: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu“3. Biblijoje parašyta: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“4.
Ar norėtum pažinti Dievo meilę ir pakviesti Jį į savo širdį? Jeigu nerandi žodžių, kaip išreikšti savo jausmus Dievui, gali Jam pasakyti taip: „Viešpatie Jėzau, noriu, kad dalyvautum mano gyvenime. Noriu, kad man vadovautum ir atleistum man visas nuodėmes. Ačiū, kad mirei ant kryžiaus už mano nuodėmes. Dabar kviečiu Tave į savo gyvenimą. Ačiū, kad pažadėjai ateiti į mano gyvenimą, jeigu atversiu tau gyvenimo duris, kurias dabar ir atveriu. Ačiū, kad nuo šiol aš galiu iš tiesų Tave pažinti. Amen“
Jeigu nuoširdžiai to prašei savo maldoje, tuomet jau užmezgei ryšį su Dievu. Kaip tai pakeis tavo santuokinį gyvenimą? Galėsi turėti meilės pripildytą santuoką. Kaip visi vyrai ir žmonos darysite daug klaidų ir kartais jums reikės dėti daug jėgų reikalaujančias pastangas, kad turėtumėte nuostabią santuoką. Tačiau, jeigu pasitikėsite Dievu, Jis duos jums jėgų ir įžvalgumo, kurio reikia, kad išreikštumėte meilę nesavanaudiškai ir atlaidžiai, ir galėtumėte džiaugtis ilgalaike santuoka.
| ► | Aš ką tik patikėjau savo gyvenimą Jėzui… |
| ► | Aš norėčiau pakviesti Jėzų į savo gyvenimą ir noriu apie tai sužinoti daugiau… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Izaijo 59: 2 (2) Evangelija pagal Joną 14: 6 (3) Apreiškimas Jonui 3: 20 (4) Evangelija pagal Joną 1: 12
