IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Pagal Paul E. Little
Visiškai žinoti, ar Dievas egzistuoja, ar ne, ir koks Jis yra, neįmanoma tol, kol Dievas pats neparodo iniciatyvos ir mums neatsiskleidžia. Privalome žinoti, koks Jis yra ir koks Jo požiūris į mus. Sakykime, kad mes žinome, kad Jis egzistuoja, tačiau koks Jis? Toks kaip Adolfas Hitleris - kaprizingas, pagiežingas, iš anksto apie viską susidaręs nuomonę ir žiaurus? Koks baisus būtų toks Dievo įsivaizdavimas!
Privalome kruopščiai ištirti istorijos horizontą, kad pamatytume, ar yra koks nors raktas, padedantis atskleisti Dievo asmenybę. Randame vieną svarbią detalę. Nuošaliame Palestinos kaime maždaug prieš 2000 metų tvartelyje gimė kūdikis. Apie Jį niekas nežinojo iki Jam sukako trisdešimt, kuomet Jis pradėjo viešą tarnystę, trukusią trejus metus. Jam buvo lemta pakeisti istorijos eigą. Jėzus buvo geras žmogus ir Biblijoje pasakyta, kad „paprasti žmonės mielai Jo klausydavosi, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“.1
Greitai paaiškėjo, kad Jis šokiruodavo ir stebindavo teiginiais apie save. Jis tapatino save daugiau nei su nepaprastu mokytoju ar pranašu. Jis aiškiai sakė, kad yra Dievas. Jėzaus asmenybė tapo pagrindiniu Jo mokymo dalyku. Visų svarbiausias klausimas, kurį pateikdavo ėjusiems kartu su Juo, buvo: „O kuo jūs mane laikote?“ Kai Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“2 Jėzus nebuvo šokiruotas ir Petrui nepriekaištavo. Priešingai, pagyrė jį.
Jis atvirai tvirtino savo dieviškumą, ir besiklausantys buvo paveikti Jo žodžių. Todėl mes iš Rašto žinome, kad „žydai dar labiau ieškojo progos Jį nužudyti, nes Jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu“.3
Kitą sykį Jis pasakė: „ Aš ir Tėvas esame viena“. Tuojau po to žydai norėjo užmėtyti Jį akmenimis. Jis paklausė jų, už kurį gerą darbą jie norėjo Jį nužudyti. Jie atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.4
Jėzus aiškiai patvirtino savo kaip Dievo savybes. Kai paralyžuotasis, kuris norėjo būti išgydytas, buvo nuleistas žemyn per stogą, Jėzus pasakė: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės“. Šie žodžiai sukėlė didelį sąmyšį Rašto aiškintojų tarpe. Jie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“5
Lemiamą momentą, kai buvo sprendžiamas Jo gyvybės klausimas, vyriausiasis kunigas tiesiai Jo paklausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“
Jėzus jam atsakė: „Taip, aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.
Vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius. „Kam dar mums liudytojai?“ - paklausė jis. „Girdėjote piktžodžiavimą“.6
Jėzaus ryšis su Dievu buvo toks artimas, kad Jis prilygino save Dievui. Todėl pažinti Jį - tolygu pažinti Dievą.7 Matyti Jį - matyti Dievą.8 Tikėti Juo - tikėti Dievu.9 Priimti Jį - priimti Dievą.10 Nekęsti Jo - tolygu nekęsti Dievo.11 Pagarbinti Jį - pagarbinti Dievą.12
Išgirdus visus Jėzaus teiginius, kyla tik keturi galimi paaiškinimai: arba Jis buvo melagis, arba pamišėlis, arba legenda, arba tai, ką Jis teigė, yra tiesa. Jeigu sakome, kad Jėzaus žodžiai nėra tiesa, mes automatiškai pritariame vienam iš trijų galimų paaiškinimų, nesvarbu, ar suvokiame tai, ar ne.
(1) „Yra galimybė, kad Jėzus melavo, jog yraDievas. Jis žinojo, kad toks nėra, bet sąmoningai melavo Jo besiklausančiai auditorijai, kad pelnytų savo mokymui autoritetą“.
Labai nedaug žmonių, jeigu išvis tokių yra, rimtai laikosi šios nuomonės. Netgi tie, kurie neigia Jo dieviškumą, pripažįsta, kad Jis buvo didžios moralės mokytojas. Jie negali suvokti, kad šie du teiginiai prieštarauja vienas kitam. Jėzus niekaip nebūtų galėjęs būti didžios moralės mokytoju, jeigu lemiamu savo mokytojavimo bei liudijimo momentu būtų sąmoningai melavęs.
(2) „Priimtinesnė, mažiau šokiruojanti galimybė yra ta, kad Jis buvo nuoširdus, tačiau pats save apgaudinėjo“.
Šiais laikais turime vardą žmogui, kuris save laiko Dievu - pamišėlis. Ir šis vardas tiktų Jėzui, jeigu Jis būtų apgaudinėjęs pats save. Tačiau, kai pažvelgiame į Kristaus gyvenimą, nematome jokių anomalijos ir elgesio sutrikimo požymių, kuriuos pastebime, kai žmogus yra pamišęs. Priešingai, mes matome neįtikėtimą ramybę įtemptomis aplinkybėmis.
(3) Trečia galimybė, kad visos kalbos apie Jį kaip Dievą yra legenda. Viskas, kas įvyko, buvo Jo entuziastingų pasekėjų trečiame ir ketvirtame amžiuje sukurti ir priskirti Jam žodžiai, kuriuos išgirdęs Jis būtų šokiruotas. Jeigu Jis sugrįžtų, jų išsižadėtų.
Legendos teorija modernios archeologijos dėka buvo visiškai sugriauta. Radiniai įtikinamai rodo, kad keturios Kristaus biografijos buvo parašytos Kristaus amžininkų gyvenimo laikotarpiu. Neseniai archeologijos mokslų daktaras Viljamas F. Albraitas (angl.William F. Albright), dirbęs Džono Hopkinso (angl. John Hopkins) universitete, pasakė: „Nėra jokios priežasties tikėti, kad kuri nors Evangelija buvo parašyta vėliau nei 70 m. po Kristaus“. Paprasčiausiai legendai apie Kristų įgyti tokį tiražą ir turėti tokią įtaką pasauliui, nesant joje nė trupinėlio tiesos, būtų neįmanoma.
Mūsų dienomis būtų tikra fantastika, jei kas nors parašytų Džono Kenedžio biografiją, kurioje būtų teigiama, kad jis - Dievas, atleidęs žmonių nuodėmes ir prisikėlęs iš numirusiųjų. Šį pareiškimą paleisti į pasaulį būtų per daug ekstremalu, nes dar yra daug žmonių, kurie pažinojo Kenedį. Legendos teorija neprilipo Evangelijos raštams vos tik išvydus dienos šviesą.
(4) Vienintelis likęs paaiškinimas yra tas, kad Jėzus kalbėjo tiesą. Nors, iš vienos pusės žiūrint, Jėzaus pareiškimai didelės svarbos nevaidina. Kalbėti nieko nereiškia. Bet kas gali kalbėti. Yra buvę kitų asmenų, kurie skelbėsi dievais. Aš galėčiau teigti, kad esu Dievas, ir jus galite teigti, kad esate Dievas, bet klausimas, į kurį turime visi atsakyti, yra toks: „Kokius turime įrodymus, patvirtinančius šį teiginį?“ Mano atveju jums nereiktų nė penkių minučių, kad paneigtumėte mano teiginį. Tikriausiai ilgiau netektų užtrukti atmesti ir jūsiškį. Bet, kai kalbama apie Jėzų iš Nazareto, nėra taip paprasta. Jis turėjo savybių, kurios įrodo, kad Jis yra Dievas. Jis pasakė: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi. O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“.13
Visų pirma, Jo asmens moralė sutapo su Jo teiginiais. Daugelis bepročių namų pacientų pareiškia esantys įžymybės ar dievai. Bet jų asmeninės savybės tokių teiginių nepateisina. Bet taip nėra su Kristumi. Jis yra unikalus - unikalus kaip Dievas.
Jėzus Kristus buvo be nuodėmės. Jo gyvenimo moralė buvo tokia aukšta, kad Jis mesdavo savo priešams iššūkį paklausdamas: „ Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“14 Stodavo tyla, netgi tada, kai Jis klausdavo tų, kurie būtų norėję surasti Jėzaus ydų.
Biblijoje rašoma apie Jėzaus gundymus, bet niekur nerasime nė žodžio nors apie vienos Jo nuodėmės išpažinimą. Jis niekada neprašė atleidimo, nors liepė taip daryti savo pasekėjams.
Nė vieno moralės nuopuolio nebuvimas Jėzaus asmenyje yra stebinantis faktas palyginus su priešinga visų laikų šventųjų ir mistikų patirtimi. Kuo arčiau vyrai ir moterys eina link Dievo, tuo dažniau jie yra sukrečiami savo pačių nuopuolių, pagedimo ir ydų. Kuo labiau žmogus artėja link šviesos, tuo daugiau jis suvokia, kaip jam reikia išvalyti savo sielą. Toks dėsnis galioja paprastiems mirtingiesiems dorovės karalystėje.
Taip pat šokiruoja tas faktas, kad Jonas, Paulius ir Petras, nuo vaikystės mokyti apie nuodėmės visuotinumą, kalbėjo apie Jėzų kaip neturintį nė vienos nuodėmės: „Jis nepadarė nuodėmės ir Jo lūpose nerasta klastos“.15
Pilotas, net ne Jėzaus draugas, pasakė: „Ką blogo Jis padarė?“ Jis netiesiogiai pripažino Kristaus nekaltumą. Taip pat ir Romos šimtininkas, kuris buvo Kristaus mirties liudininkas, pareiškė: „Tikrai šitas buvo Dievo sūnus“.16
Antra, Kristus demonstravo savo galią gamtos jėgoms. Tokią galią galėjo turėti tik Dievas, šių jėgų kūrėjas.
Jis nutildė šėlstančią vėtrą ir bangas Galilėjos jūroje. Tai padaręs, Jėzus išprovokavo drauge esančius valtyje su baime paklausti: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!“17 Jis pavertė vandenį į vyną, pavalgydino 5 000 žmonių penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis, prikėlė našlei jos mirusį sūnų ir atgaivino mirusią dukrą sielvartaujančiam tėvui. Savo senam draugui Jis pasakė: „ Lozoriau, išeik!“ ir dramatiškai prikėlė jį iš mirusiųjų. Akivaizdu, kad Jo priešai nepaneigė šio stebuklo ir bandė Jį nužudyti. „Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį“, - pasakė jie.18
Trečia, Jėzus demonstravo galią išgydyti ligas. Jis priversdavo luošą vaikščioti, kurčią kalbėti ir aklą matyti. Kai kurie apsigimimų išgydymai nebuvo linkę į psichosomatinį gydymą. Labiausiai išsiskiriantis aklo žmogaus išgydymas yra aprašytas Jono evangelijos 9 skyriuje. Nors žmogus negalėjo atsakyti klausinėtojams, patirtas stebuklas jam buvo įtikinamas. „Viena žinau - buvau aklas, o dabar regiu“, - pareiškė jis. Jis buvo pritrenktas, kad jo draugai nepripažino jo Gydytojo Dievo sūnumi. „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis!“ - pasakė jis.19 Įrodymas jam buvo akivaizdus.
Ketvirta, Jėzaus aukščiausias sugebėjimas, patvirtinantis Jo dieviškumą, buvo prisikėlimas iš mirusiųjų. Penkis kartus Jis buvo užsiminęs, kad mirs. Jis taip pat užsiminė, kokia mirtimi Jis mirs, ir kad po trijų dienų prisikels ir apsireikš savo mokiniams.
Aišku, tai buvo didžiulis išbandymas. Tokį pareiškimą buvo lengva patikrinti. Arba jis įvyks, arba ne.
Ir Kristaus mokymo pasekėjai, ir priešai pripažino Jo prisikėlimą esant tikėjimo kertiniu akmeniu. Paulius, didis apaštalas, rašė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“.20 Visi Pauliaus argumentai rėmėsi Kristaus kūnišku prisikėlimu. Arba Jis prisikėlė, arba ne. Jeigu Jis prisikėlė, tai šis įvykis buvo labiausiai stulbinantis visoje žmonijos istorijoje.
Jeigu Kristus prisikėlė, mes esame tikri, kad Dievas egzistuoja, galime Jį asmeniškai pažinti ir žinome, koks Jis yra. Visata turi reikšmę ir prasmę, o gyvąjį Dievą įmanoma patirti asmeniškai dabartiniame gyvenime.
Kita vertus, jei Jėzus neprisikėlė iš numirusiųjų, krikščionybė yra tik įdomi muziejinė relikvija, nieko daugiau. Ji neturi jokio objektyvaus pagrįstumo. Kad ir kaip norėtume, kad taip būtų buvę, jei taip nebuvo, tai tikėjimas netenka prasmės. Vadinasi, kankiniai, kurie ėjo dainuodami liūtų link, ir šių dienų misionieriai, kurie atidavė savo gyvybes Ekvadore ir Konge, nešdami gerąją prisikėlimo naujieną kitiems, tebuvo apgailėtini iliuzijų suklaidinti kvailiai.
Tačiau tuo metu, kai Frenkas Morisonas (angl. Frank Morrison) darė tyrimus, atsitiko nepaprastas įvykis. Atvejis nebuvo toks paprastas, kaip jis manė. Todėl pirmasis jo knygos skyrius „Kas nurideno akmenį?“ buvo pavadintas „Knyga, kuri nenorėjo, kad ją parašyčiau“. Jame jis aprašė, kaip buvo priverstas prieš savo valią rašyti šią knygą, po to kai išstudijavo Kristaus kūno prisikėlimo iš numirusiųjų įrodymus.
Jėzaus mirtis buvo viešai įvykdyta ant kryžiaus. Valdžia pareiškė, kad ji įvykdyta dėl Jo piktžodžiavimų. Jėzus sakė, kad tai įvyko mūsų nuodėmių atpirkimui. Po žiaurių kankinimų Jėzaus riešai ir pėdos buvo prikalti prie kryžiaus, ant kurio Jis kabėjo mirdamas nuo lėto užtroškimo. Norint įsitikinti, kad Jis mirė, buvo ietimi įsmeigta Jam į šoną.
Jėzaus kūnas buvo įvyniotas į drobulę su beveik 100 svarų kvepalų. Jo kūnas paguldytas uoliniame kapo rūsyje. 1,5 - 2 tonų akmuo su svertu buvo užridentas ties rūsio anga, nes Jėzus viešai buvo pasakęs, kad prisikels iš mirusiųjų po trijų dienų. Prie kapo rūsio sargybai buvo pastatyti romėnų kareiviai. Taip pat oficialiu Romos spaudu buvo pažymėtas įėjimas į kapą, kuris deklaravo jį esant valdžios nuosavybe.
Nepaisant visų saugumo priemonių, kurių buvo imtasi apsaugoti kapą, po trijų dienų Jėzaus kūnas dingo. Liko tik drobulės. Akmuo, saugojęs įėjimą į kapą, buvo rastas netoli nuridentas nuokalnėje.
Iš pradžių buvo teigiama, kad mokiniai pavogė kūną. Evangelijoje pagal matą 28 skyriuje 11 – 15 eilutėse aprašoma vyriausiojo kunigo ir vyresniųjų reakcija, kai jie išgirsta mistišką žinią apie dingusį kūną. Jie duoda kareiviams pinigų ir liepia paaiškinti liaudžiai, kad kūną naktį, kai sargyba miegojo, pavogė Jėzaus mokiniai. Šis prasimanymas yra tokia netiesa, kad Matas net nesivargina jo paneigti! Koks teisėjas jūsų klausysis, jei sakysite, kad tuo metu, kai miegojote, atėjo jūsų kaimynas ir pavogė televizorių? Jūs negalite to žinoti, nes jūs miegojote! Kas žino, kas vyksta aplinkui, kai miegate? Toks liudijimas teisme būtų išjuoktas.
Dar giliau pasvarsčius, susiduriame su psichologiškai ir etiškai neįmanomu dalyku. Kristaus kūno vagystė visiškai prieštarautų Jo mokinių charakteriams ir viskam, ką apie juos žinome. Tai reikštų, kad jie buvo apgalvoto melo vykdytojai, atsakingi už tūkstančių žmonių apgaulę ir galutinę mirtį. Neįsivaizduojama, jog keletas mokinių būtų susimokę ir įvykdę šią vagystę ir nebūtų prisipažinę kitiems Kristaus mokiniams.
Visi Jėzaus mokiniai patyrė kankinimus ar buvo nužudyti dėl savo teigimų bei tikėjimo. Vyrai ir moterys aukotų savo gyvybes tik tuo atveju, jei laikytų save teisiais (net jei būtų suklydę). Jie niekada nemirtų už tai, ką žinotų esant melu.Be to, jei mokiniai būtų pavogę Kristaus kūną ir Jis vis dar būtų negyvas, sunku būtų paaiškinti Jo tariamus pasirodymus.
Kita hipotezė yra ta, kad valdžia, žydų ar romėnų, išnešė kūną! Bet kam? Tuomet kam buvo pastatyti sargybiniai šalia Kristaus kapo? Ir kodėl tylėjo valdžia, kai apaštalai, jai girdint, drąsiai pamokslavo apie prisikėlimą Jeruzalėje? Bažnytiniai vadovai kunkuliavo iš pykčio ir darė viską, ką tik galėjo, kad sustabdytų žinios apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų plitimą. Jie areštavo Petrą ir Joną, mušė ir gąsdino bandydami užčiaupti jiems burnas.
Tačiau buvo labai paprastas jų problemos sprendimo būdas. Jeigu valdžia būtų turėjusi Kristaus kūną, būtų galėjus viešai jį pademonstruoti Jeruzalės gatvėse. Vienu užsimojimu būtų sėkmingai sutriuškinę krikščionybę vos jai užgimus. Tai, kad jie to nepadarė, yra iškalbingas liudijimas, kad Kristaus kūno jie neturėjo.
Kita populiari teorija yra ta, kad moterys, paveiktos gilaus sielvarto, ryto rūke pasiklydo ir nuėjo ne į tą kapą. Joms pasirodę, kad Kristus prisikėlė, nes radusios kapą tuščią. Tačiau ši teorija žlunga dėl to paties fakto, kuris paneigė anksčiau paminėtą. Jeigu moterys nuėjo ne į tą kapą, tai kodėl vyriausieji kunigai ir kiti tikėjimo priešai nenuėjo į Jėzaus kapą ir nepaėmė kūno? Be to, nesuvokiama ir tai, kad net jei Petras ir Jonas taip pat būtų pasiklydę, tai Juozapas iš Armatėjos, t.y. kapo savininkas, tikrai būtų išsprendęs šią problemą. Dar turėtume prisiminti, kad tai buvo privati laidojimo vieta - ne vieši kapai. Šalia nebuvo jokio kito kapo rūsio, kuris juos galėjo suklaidinti.
Taip pat buvo pateikta nualpimo teorija, kuri paaiškintų tuščią kapą. Taip manant, Kristus iš tiesų nemirė. Buvo klaidingai pranešta, kad Jis mirė. Tiesiog Jis nualpo dėl išsekimo, skausmo ir kraujo nutekėjimo. Kai buvo paguldytas vėsiame kape, Jis atsigavo, išėjo iš kapo ir pasirodė savo mokiniams, kurie klaidingai pagalvojo, kad Jis prisikėlė iš mirusiųjų.
Tai modernios interpretacijos teorija. Pirmą kartą ji pasirodė aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Reikia pažymėti, kad toks paaiškinimas neatėjo iš antikos laikų, kai buvo ypač žiauriai atakuojama krikščionybė. Visi anksčiausiai pasirodę raštai kategoriškai liudija apie Jėzaus mirtį.
Bet įsivaizduokime, kad Kristus buvo palaidotas gyvas ir nualpo. Ar būtų įmanoma patikėti, kad Jis būtų išgyvenęs tris dienas drėgname kape be maisto, vandens, ar bet kokios priežiūros? Ar būtų turėjęs jėgų išsipainioti iš drobulių, nuridenti sunkų akmenį nuo kapo rūsio angos ir daug mylių nueiti pėsčiomis, kai jo rankos ir kojos buvo pervertos vinimis? Tokia teorija yra labiau fantastinė negu paprastas Prisikėlimo faktas.
Netgi vokiečių kritikas Deividas Štrausas (angl. David Strauss), kuris be jokių abejonių tiki Prisikėlimu, atmetė šią teoriją kaip visiškai neįtikėtiną. Jis pasakė: „Neįmanoma, kad Tas, kuris būtų ką tik išėjęs iš kapo, šliaužęs vos gyvas, silpnas ir sužeistas, kuriam reikėję medikų gydymo, žaizdų sutvarstymo, jėgų atstatymo ir rūpestingos priežiūros, ir kuris galiausiai pasidavęs skausmui, būtų palikęs savo mokiniams įspūdį, kad Jis nugalėjo mirtį; kad Jis buvo Gyvybės Karalius“.
Pagaliau, jei ši teorija yra teisinga, pats Kristus buvo baisaus melo bendrininkas. Jo mokiniai tikėjo ir skelbė, kad Jis mirė ir prisikėlė. Jėzus nieko nedarė, kad išsklaidytų šį tikėjimą, bet jį skatino.
Taigi vienintelė teorija, kuri tiksliai paaiškina tuščią kapą, yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų.
Jeigu Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų, tai įrodymas, kad Jis yra Dievas ir kad Jis šiandien yra gyvas. Jėzus nori būti daugiau nei garbinamas. Jis nori, kad Jį pažintume ir kad Jis taptų mūsų gyvenimo dalimi. Jėzus pasakė: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“.21
Velionis Karlas Gustavas Jangas (angl. Carl Gustav Jung) yra pasakęs: „Svarbiausia šių laikų neurozė yra tuštuma“. Visi turime gilų troškimą, kad mūsų gyvenimas būtų sodrus ir prasmingas. Jėzus siūlo mums reikšmingesnį ir gausų gyvenimą, kuris įmanomas tik per ryšį su Juo. Jėzus pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“.22
Kadangi Jėzus mirė ant kryžiaus pasiimdamas visas žmonijos nuodėmes, dabar Jis siūlo atleidimą, pripažinimą ir nuoširdų ryšį su Juo. Ar priimsime šį Jėzaus pasiūlymą, priklauso tik nuo mūsų.
| ► | Aš ką tik patikėjau savo gyvenimą Jėzui… |
| ► | Aš norėčiau pakviesti Jėzų į savo gyvenimą ir noriu apie tai sužinoti daugiau… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Evangelija pagal Matą 7: 29 (2) Evangelija pagal Matą 16:15 - 16 (3) Evangelija pagal Joną 5: 18 (4) Evangelija pagal Joną 10: 33 (5) Evangelija pagal Morkų 2: 7 (6) Evangelija pagal Morkų 14: 61 - 64 (7) Evangelija pagal Joną 8: 19; 14: 7 (8) Evangelija pagal Joną 12: 45; 14: 9 (9) Evangelija pagal Joną 12: 44; 14: 1 (10) Evangelija pagal Morkų 9: 37 (11) Evangelija pagal Joną 15: 23 (12) Evangelija pagal Joną 5: 23 (13) Evangelija pagal Joną 10: 37, 38 (14) Evangelija pagal Joną 8: 46 (15) Pirmas Petro laiškas 2: 22 (16) Evangelija pagal Matą 27: 54 (17) Evangelija pagal Morkų 4: 41 (18) Evangelija pagal Joną 11: 48 (19) Evangelija pagal Joną 9: 25; 32 (20) Pirmas laiškas korintiečiams 15: 14 (21) Apreiškimas Jonui 3: 20 (22) Evangelija pagal Joną 10: 10
