Taip ar ne?

Koks sprendimas yra pats svarbiausias iš visų, kuriuos priėmei per savo gyvenimą?

Koks yra svarbiausias tavo kada nors priimtas sprendimas? Sugrįžkime prie šio klausimo vėliau. Geriau pagalvokime apie tai: mes galime priimti sprendimus. Tu gali priimti sprendimus! Jeigu apie tai niekada nepagalvojai, suprask: priimti sprendimus yra išskirtinė funkcija, kurią atlieka tik žmogus.

Kodėl lašiša vieną kartą per metus plaukia prieš srovę? Nes ji taip nusprendžia? O gal dėl to, kad vidinis instinktas ragina ją tai daryti? Panašu, kad šiuo atveju lašiša neturi jokios galimybės priimti sprendimą.

Bet studentas, baigęs koledžą, gali persikelti gyventi į Niujorką ar Klyvlendą, jei jis turi pasiūlymus dirbti abiejuose miestuose. Jis turi priimti sprendimą, kuris neparemtas vidiniu instinktu. Taigi Niujorkas ar Klyvlendas? Galbūt Klyvlende yra didesnis užmokestis, bet jis vis vien rinksis Niujorką? Pasirinkti vieną arba kitą reiškia pasakyti „taip“ ir „ne“. Sakydamas „taip“ vienam miestui, jis automatiškai pasako „ne“ kitam.

Mes kam nors pasakome „taip“ ir „ne“ nuolatos. Tikriausiai tūkstantį kartų kasdien. Ar kada nors pagalvojai apie tai, kokia tai nepaprasta galimybė? Ar kada galvojai, koks sprendimas gyvenime yra esminis?

Tam, kad priimtum sprendimą, reikia turėti, iš ko rinktis

Sugebėjimas rinktis yra nuostabus. Jei tu planuoji išmokti užsienio kalbą, gali rinktis, kokią tik nori. Ar tai bus prancūzų, rusų, vokiečių ar ispanų kalba? Instinktas tavęs neverčia rinktis konkrečią kalbą. Priešingai, tu pasveri visus argumentus ir sakai „taip“ vienai kalbai bei „ne“ visoms kitoms.

Vaikinas, užaugęs Dominikos Respublikoje negali nuspręsti, kas yra jo tėvai, kuriame mieste jis bus auginamas, kokia bus jo gimtoji kalba. Bet, kai jis bręsta, jis turi vis daugiau galimybių pasirinkti. Jei jis baigs vidurinę mokyklą, jis gali eiti tarnauti į armiją arba įstoti į koledžą. Ką jis pasirinks?

Jis negalėjo pasirinkti vietos, kur jis gims. Bet, jei jis gerai mokysis koledže, įgys mediko laipsnį, užsidirbs pakankamai pinigų, jis gali išvykti į kitą šalį ir ten atidaryti kliniką.

Iš pat pradžių daugelis dalykų yra nusprendžiami už mus. Kas bus mūsų tėvai, kur mes gimsime, kokios lyties ir kokios rasės mes būsime. Bet, kai augame ir gyvename, suvokiame, kad mes galime ir turime priimti daug sprendimų. Išmintingi tėvai padeda savo nepilnamečiams vaikams suprasti, kad jie turės priimti svarbius sprendimus ir kad tie sprendimai turės pasekmes tolesniam jų gyvenimui.

Žmonės priima sprendimus pagal tai, kokie pasirinkimo variantai jiems suteikiami. Jei jie neturi variantų, jiems nereikia priimti sprendimo. Bet, jei yra daugiau nei vienas variantas, sprendimą priimti reikia. Netgi sprendimas, nepriimti sprendimo, pats savaime yra sprendimas.

Kai kurie sprendimai yra svarbesni nei kiti. Tai, ar mergina ištekės už Džono ar Tedo, yra kur kas svarbiau nei tai, ką ji valgys pusryčiams – vaflius ar blynus. Tai svarbiau, nes sprendimas, už ko ji tekės, turės didesnes ir ilgalaikes pasekmes. Be to, Džonas ir Tedas yra svarbesni nei vafliai ir blynai.

Mes matome, kad tai, kiek svarbus yra sprendimas, priklauso nuo dviejų dalykų:

1. kokios bus sprendimo pasekmės;
2. kokius asmenis ar dalykus šis sprendimas gali paliesti.

Pavyzdžiui, tai, su kuo susituoksi, yra labai svarbus sprendimas. Jis įtraukia kitą asmenį, kuris atneš didžiules ir ilgalaikes pasekmes į tavo gyvenimą. Tad, mąstant apie tai, koks yra svarbiausias sprendimas, kurį priėmei savo gyvenime?

Kai reikia priimti svarbiausią sprendimą

Apsvarstyk šį teiginį: svarbiausias sprendimas, kurį tu kada nors priimsi, yra tai, kaip atsakysi Dievui.

Pamąstyk apie tai. Jei Dievas yra tai, ką apie jį sako daugelis žmonių, tuomet Jis yra svarbiausias egzistuojantis asmuo. Jis yra kūrėjas ir visatos palaikytojas. Jis yra vienintelis asmuo, kuris visada egzistavo ir visada egzistuos, kad ir kas atsitiktų.

Jei tu apsisprendei suvalgyti svogūną vietoj prancūziško raguolio, tai nieko baisaus. Jei tu nusipirkai languotus marškinius vietoj tamsiai raudonų, iš tiesų, argi tai taip svarbu? Jei tu ištekėsi už Bilo, o ne Bredo, ar vesi Mendę, o ne Mortą, – nors tai ir labai svarbu – žvelgiant iš laiko perspektyvos, kiek tai svarbu palyginti su tuo, kokį sprendimą priimsi dėl santuokos su Dievu?

Ir būtent tokioje situacijoje mes dabar esame. Dievas suteikė mums laisvę pasakyti Jam „taip“ ir „ne“. Mes galime priimti dieviškąją santuoką arba ją atmesti. Galime ištarti „taip“ arba „ne“ Dievui, kuris yra visko kūrėjas. Ir atsisakymas apsispręsti irgi yra sprendimas.

Dabar apsispręsk dėl vieno nuostabaus dalyko. Įsivaizduok, kad tave mylėjo ir tavimi žavėjosi pats gražiausias, intelektualiausias, sąmojingiausias ir drąsiausias asmuo, koks tik yra gyvenęs Žemėje. Tas tobulas žmogus mylėjo tave be galo, pasiaukojančia meile ir jis norėjo susituokti su tavimi amžina santuoka.

Ką tu jam pasakysi? „Atleisk. Tu man nesi pakankamai geras.“

Dabar labai daug (didžioji dalis?) žmonių šitaip atsakė Dievui.

Kai kuriuos sprendimus priimti lengva

Jei tu kada nors troškai santykių su kuo nors, tai turėjo būti Dievas. Nėra geresnio asmens, su kuriuo galėtum užmegzti santykius. Jis tobulai geras, protingas, mylintis, teisingas, teisus, pagarbus, atviras ir gailestingas. Tikriausiai momentas, kada pamatytume Jo veidą, pažymėtų reikšmingiausią momentą mūsų gyvenimuose.

Ir vis dėlto mes Jam sakome: „Ačiū, bet... Ne, ačiū.“ Pasakyti tokius žodžius tolygu tam, kad pasakytume, jog Jis mums nepakankamai geras. Kaip ironiška.

Bet kodėl galėtume Jį atmesti? Gal todėl, kad Jis per daug bauginantis. Mes galvojame: „Kas norėtų susituokti su tuo, kuris yra tobulas? Tuomet visi pastebės mano kaltes ir klaidas!“ Bet Dievas neprašo mūsų būti tobulais, o kviečia mus ateiti pas Jį savo netobulume. Jis netgi pažada panaikinti mūsų netobulumą kitame gyvenime, kad mes būtume panašesni į Jį.

Gerai, tuomet kokia priežastis? Kam atmesti kažką tokį nuostabų kaip Dievas? Tik Dievas žino. Kiekvienas žmogus turi savo priežastį.

Bet kokiu atveju, Dievas be galo nusižemina, suteikdamas mums pasirinkimą. Tai tikrai labai rimtas sprendimas.

Pagalvok apie tai. Dievas yra Dievas, o mes dievai nesame. Mums reikia Jo, o Jam mūsų nereikia. Jis gali egzistuoti be mūsų. Jis visada egzistavo. O mes be Jo egzistuoti negalime. Be Jo mes niekada neegzistavome.

Ir Dievas žino, kad Jis yra geriausias dalykas mūsų gyvenime. Jis žino, kad Jis pats gražiausias, intelektualiausias, nuoširdžiausias, labiausiai mylintis ir besirūpinantis asmuo, koks tik kada nors egzistavo. Dievas žino, kad, jei mes pašvęsime Jam savo gyvenimą, tai bus geriausia, ką tik mes kada nors atliksime savo gyvenime. Nieko mums negali nutikti geriau. Nieko.

Be to, pagal savo teises Jis net neturėtų mums leisti rinktis, ar norime pažinti Jį, ar ne. Bet Jis leidžia. Jis leidžia mums pasakyti didįjį „Ne, ačiū“. Netgi, kai, tiesą sakant, kas mes tokie, kad galėtume Jį atmesti?

Jis palieka sprendimo priėmimą mums

Didysis sprendimas yra toks, kad Dievas yra pasiruošęs ir laukia mūsų tam, kad galėtų mus priimti, jei tik pas Jį ateisime. Jei Jis būtų snobas ar asmuo, kuris ilgai laiko pyktį, Jis mūsų išvis nepriimtų. Nes tai būtų (ir, tiesą sakant, yra) už Jo teisingumo ribų priimti mus, kai mes Jį atmetame.

Bet Dievas mums rodo gailestingumą ir malonę. Jis yra geraširdis. Jis kantrus. Jis pasibeldžia į mūsų širdžių duris ir laukia atsakymo. Jis leidžia mums priimti didįjį sprendimą. Ar gali būti kvailesnis „ne“ nei „ne“, ištartas Dievui? Ar gali būti labiau širdį užpildantis „taip“ nei „taip“, ištartas Dievui?

►	Kaip galite bendrauti su Dievu…
►	Aš turiu klausimą…