Susidūrimas su tuo, kas neišvengiama

Istorija apie susidūrimą su mirtimi ir mokymasis apie gyvenimą po mirties

Pagal Brandon Markette

Jeigu egzistuoja toks dalykas, kuri per visą istoriją ir visame pasaulyje suburia žmoniją kartu, tai yra mirtis. Mirtis yra tai, su kuo mes visi turime susidurti - jokie pratimai ar dieta, jokios meditacijos technikos, joks pinigų kiekis nepadės mums jos išvengti. Mirtis yra tai, kas mus visus padaro lygius.

Daugumai mirties neišvengiamumas ir netikrumo jausmas dėl gyvenimo po mirties sukelia baimę. Mes puikiai matome aplink mus, kaip smarkiai žmonės bando sustabdyti senėjimo procesą. Mes tikimės, kad dar viena tabletė, dar viena operacija ar dar vienas genetinis atradimas bus tas dalykas, kuris prailgins mūsų gyvenimą.

Tačiau ne visi pasitinka mirtį su baime ir netikrumo jausmu. Prieš kelerius metus mano draugas Robas susitiko su šiuo beveidžiu priešu. Kai jis buvo 16 metų amžiaus, jam buvo diagnozuotas skrandžio vėžys. Gydytojai išbandė visus įmanomus gydymo būdus ir nė vienas nebuvo sėkmingas. Per pusantrų metų Robas pabuvojo trijose skirtingose ligoninėse dviejuose miestuose. Per tą laiką jis neteko apie 40 kilogramų ir visų savo plaukų. Jis gulėjo ligoninėje, o paskui gydėsi namuose. Deja, po 18 mėnesių nebebuvo galima jam padėti.

Pasiekę liepto galą, Robo gydytojai padarė vienintelį dalyką, kurį jie galėjo padaryti. Jie išsiuntė jį namo, kad jis galėtų pasidžiaugti paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Tuo metu aš buvau siaubingai nuliūdęs, bijojau prarasti brangų draugą ir buvau įširdęs ant Dievo. Aš labai pykau, kad Dievas jo nepagydė. Aš taip pat pykau, kad Robas tiek daug praras.

Mano nuostabai Robas nebuvo toks iširdęs kaip aš. Tiesą sakant, atrodė, kad jis pasitiko šį siaubingą likimą su nerimu, kokį žmogus gali jausti per pirmąjį pasimatymą. Iki šios dienos, kai aš galvoju apie jo ramybę pasitinkant audrą, tai man kelia nuostabą.

Jo ramybė nebuvo tik įgimtas, atsipalaidavęs požiūris į gyvenimą. Taip pat ji nekilo iš „kam tai rūpi“ nuostatos. Priešingai, Robas buvo toks ramus dėl sprendimo, kurį jis buvo padaręs prieš kelis mėnesius iki pirminės diagnozės. Padaręs tą sprendimą, Robas rado ramybę su Dievu.

Tą ramybę jis rado Biblijoje. Laiške Romiečiams jis skaitė, kad „visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“¹. Taip pat jis skaitė: „Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų“².

Jėzus yra tas, apie kurį Izaijas rašė: „Jis bus vadinamas Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“³. Ramybės Kunigaikštis atėjo į Žemę, kad kiekvienas žmogus galėtų turėti ramybę su Dievu. Robas nusprendė pasitikėti Jėzumi ir ta ramybė pasidarė labai akivaizdi.

Robas nėra vienintelis žmogus, kuriam reikia padaryti tą sprendimą, mums visiems reikia jį padaryti. Mes turime nuspręsti, ar mes priimsime amžinojo gyvenimo dovaną iš Dievo. Jeigu mes atmetame Dievo dovaną, mes esame pasmerkti dvasinei mirčiai - amžinam atskyrimui nuo Dievo. Tačiau jeigu mes priimame tą dovaną, amžinasis gyvenimas yra mūsų.

Nors šis amžinasis gyvenimas nereiškia, kad mes išvengsime fizinės mirties, mes galime daug lengviau pasitikti mirtį, žinodami, kad ji veda į amžinąjį gyvenimą danguje. Tai yra ta tiesa, kurią atrado Robas, ir iš to kylantys santykiai su Dievu padarė didelį skirtumą. Tai yra ta tiesa, kurią ir aš atradau. Aš taip pat nusprendžiau pasitikėti Jėzumi ir užmegzti santykį su Juo, ir tie santykiai pakeičia kiekvieną mano gyvenimo dieną.

Jeigu jūs susiduriate su mirtimi ir norite žinoti apie gyvenimą po mirties, o galbūt jūs grumiatės dėl gyvenimo, jūs vis tiek galite turėti ramybę ir viltį.

(1) Laiškas romiečiams 3: 23 (2) Laiškas romiečiams 6: 23 (3) Izaijo 9: 6