IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Pagal Steve Sawyer
Studijuodamas universitete Styvas Sojeris, sergantis hemofilija, perpilant kraują buvo apkrėstas ŽIV virusu bei hepatitu C. Po metų ,kai Styvui sukako 19 metų, jis suvokė, kad mirtis yra neišvengiama. Jis likusius metus keliavo po tūkstančius koledžų, kad pasidalintų savo patirtimi apie tai, ko jis išmoko apie gyvenimą su viltimi ir ramybe net baisiausiomis aplinkybėmis. Tūkstančių studentų, kurie išgirdo Styvo istoriją apie viltį ir Dievo meilę, gyvenimai pasikeitė. Šis straipsnis yra pataisytas Styvo pasakojimas, kurį jis pasakė Kalifornijos universitete, Santa Barbaroje.
Prie Meino valstijos krantų laivas, priklausantis kariniam jūrų laivynui, papuolė į tirštą rūką. Tą naktį vienas iš jūreivių pamatė šviesą tolumoje ir tuoj pat susisiekė su kapitonu. “Matome šviesą tolumoje, kuri artėja mūsų link. Ką mums daryti?” Kapitonas liepė jam blykstelėti šviesos signalu artėjančiam laivui, kad praneštų, jog jis turi pakeisti savo kursą. Laivas pranešė: „Ne, jūs pakeiskite savo kursą”. Kapitonas vėl liepė pranešti artėjančiam laivui, kad jis tuoj pat pakeistų savo kursą. Bet atsakymas vėl buvo toks pat: „Ne, jūs pakeiskite savo kursą”. Dar kartą, reikalaudamas to paties, kapitonas prie signalo pridėjo žodžius: „Kalba JAV. karinio jūrų pajėgų laivyno kapitonas, jūs tuoj pat pakeisite savo kursą.” Atsakymas buvo toks: „Ne, tai jūs pakeisite savo kursą. Kalba švyturys.”
Ši istorija puikiai parodo, kaip žmonės reaguoja į skausmą ir kančias. Mes visada norime, kad pasikeistų aplinkybės, vietoj to, kad patys prisitaikytume prie jų. Mano gyvenimas buvo tobulas to pavyzdys.
Aš jau gimiau sirgdamas hemofilija1. Hemofilija yra gydoma baltymais, gautais iš donorų kraujo centro. Kažkur apie 1980 - 1983 metus vienas iš kraujo centro donorų buvo apkrėstas ŽIV, tad per kraujo perpilimą juo buvau apkrėstas ir aš. Analogiškai aš buvau apkrėstas ir hepatitu C.
Man buvo pranešta, kad sergu ŽIV tik po metų, kai aš jau buvau antro kurso studentas. Kai mane pasiekė ši žinia, iš pradžių aš tiesiog neigiau, kad sergu ŽIV ir pats save apgaudinėjau, kad taip nėra. Kai sergi ŽIV taip neskauda, kaip sergant hemofilija. Vienas iš hemofilios išorinių požymių – tinstantys sąnariai ir raumenys. Tai labai skausmingi ligos simptomai, kokių neturi ŽIV. Šio viruso lengva nepastebėti, tad nebuvo sunku apsimesti, kad nesergu. Tėvai taip pat kovojo su mano liga. Jie sakydavo: „Tu puikiai atrodai, tau turbūt viskas gerai...”
Mes tiesiog negalime susitaikyti su tuo, kas nepakeičiama. Jei aš toliau būčiau neigęs šią savo ligą, galbūt nebūčiau tinkamai saugojęsis, kai truputį įsipjaudavau pirštą. Tada labai lengva ką nors užkrėsti ar netgi nužudyti. Bet pagunda nuolat neigti ką nors skausmingo yra labai didelė.
Aš neigiau, kad sergu ŽIV virusu apie trejus metus. Per baigiamuosius metus koledže aš labai susirgau. Pasirodė ligos simptomai. Mano T-ląstelių2 skaičius buvo 213 ir jis vis dar krito. Aš buvau labai išbalęs ir net negalėjau nulaikyti rankoje maisto. Nebegalėjau neigti savo ŽIV/AIDS - jis buvo labai labai realus.
Kai lioviausi neigęs savo ligą, turėjau rasti naują būdą su ja kovoti. Pirmiausia norėjau ką nors apkaltinti dėl šios situacijos. Maniau, kad jei kas nors pasakytų: “Styvai, tai mano kaltė, atleisk man”, man palengvėtų. Taigi nusprendžiau apkaltinti visus homoseksualus. Tik vėliau supratau, kad kvaila užsipulti visą žmonių grupę dėl savo problemos, tad reikėjo rasti kitą kaltininką. Tuomet aš iš tiesų netikėjau į Dievą, bet suvokiau, kad, jei kas nors ir yra atsakingas už šią situaciją, tai tik Dievas. Jei jis yra, Taigi kaltinau Jį.
Kai žmogus sutelkia dėmesį tik į jį kamuojantį skausmą, tai skausmas virsta pykčiu. O šis galiausiai virsta įniršiu. Todėl aš pradėjau elgtis kaip pamišėlis. Jei kas nors paminėdavo dalyką, kuris mane suerzindavo, aš tiesiog „sprogdavau”. Daužydavau sienas, siaubdavau savo kambarį ar pan. Ar pastebėjote, kad pyktis užtemdo protą ir trukdo racionaliai elgtis? Dar blogiau - tai skaudina tuos, kuriuos jūs mylite. Žymiai geriau yra tiesiog verkti, nes tai neskaudina tave mylinčių žmonių.
Vienąkart aš buvau savo kambaryje jau pasiekęs dugną. Aš labai sirgau ir buvau netekęs labai daug svorio. Šaukiau, keikiau Dievą, daužiau kumščiais sienas ir tada įėjo mano tėtis. Jis tada buvo pradėjęs gydytis nuo alkoholizmo. Per AA programą jis išgirdo apie Aukštesnę Jėgą, išmoko apie Dievą. Tėtis pažvelgė į mane ir tarė: „Styvai, žinai, kad negaliu tau padėti. Gydytojai tau negali padėti. Tavo mama tau irgi negali padėti. Tu negali sau padėti. Vienintelis Dievas tau gali padėti.” Tada jis išėjo ir uždarė duris. Tai mane sukrėtė.
Kai vos prieš kelias akimirkas buvau nustojęs keikti Dievą, nebuvau tikras, ar galiu prašyti Dievo pagalbos. Bet neturėjau kitos išeities. Aš parpuoliau ant kelių ir per ašaras pasakiau: „Gerai, Viešpatie, jei Tu esi, padėk man ir aš padėsiu Tau.” Per labai trumpa laiką aš atgavau visą savo prarastą svorį. Mano T-ląstelių skaičius išaugo iki 365, kas yra pakankamai gerai. Aš jaučiausi tiesiog puikiai. Aš maniau: „Gerai, ačiū tau, Dieve. Viso. Tai buvo puiku. Iki.”
Po to, kai baigiau koledžą, laikiau stojamuosius į universitetą. Tuomet sutikau savo kambario draugą. Baigiau rašyti testą ir pamačiau jį - aukštą, liesą blondiną. Jis tarė: „Ei, tu atrodai normalus. Nori su manimi gyventi viename kambaryje?“ O aš pamaniau: „Ką gi, gerai, tu taip neatrodai, bet... „Žinoma“. Tapome kambario draugais, o kiek vėliau jis tapo ir mano geriausiu draugu. Aš sužinojau, kad jis yra krikščionis. Tuo metu buvau susidaręs nuomonę, kokie būna krikščionys. Man tai buvo veidmainiai, smerkiantys kitus žmones asmenys. Bet mano draugas buvo kitoks.
Jis sirgo disleksija3. Pastebėjau, kad bestudijuodamas, jis susierzindavo taip, kad net norėdavo mėtyti daiktus, bet paskui sustodavo, užmerkęs akis melsdavosi, giliai įkvėpdavo ir nusiraminęs grįždavo prie darbo. Mane pribloškė, iš kur jis turi tiek susivaldymo.
Jis pakvietė mane važiuoti į paplūdimį per pavasario atostogas. Paplūdimyje mano draugas pradėjo kalbėtis su vaikinu, sėdinčiu šalia mūsų. Iš pradžių tiesiog šnekėjome apie šį bei tą, bet vėliau mano draugas kalbą pakreipė prie sudėtingesnių temų. Aš nenorėjau apie tai kalbėti, nes man buvo sunku prisiminti, kad mirštu, kai esu toks jaunas. Tuo labiau, nenorėjau apie tai kalbėtis su nepažįstamuoju paplūdimyje, taigi atsitraukiau. Jie toliau diskutavo ir mano draugas papasakojo, kuo jis tiki, kad yra krikščionis. Aš turėjau susiformavęs nuomonę, kokie yra krikščionys, bet man niekada nerūpėjo, kuo jie tiki ar ką galvoja, kol nepradėjau klausytis jų pokalbio.
Nežinau, ar galiu paaiškinti taip gerai, kaip paaiškino mano draugas, bet jis pasakė maždaug taip: „Aš tikiu Dievu, kaip žinai. Aš tikiu, kad Dievas mus sukūrė, kad bendrautumėme su Juo. Bet mes nenorime su juo bendrauti, ir jį atstumiame. Tas atstūmimas, tas maištavimas, aktyvus ar pasyvus abejingumas, Šv. Rašte vadinamas nuodėme. Kadangi mes esame sukurti bendrauti su Dievu, tai, Jį atstūmus, seka bausmė už tai. Bausmė už mūsų maištą yra mirtis. Dvasinė mirtis, kuri mus atskiria nuo Dievo.“ Aš pagalvojau: „Na, nuostabu, puikios naujienos.“
Tad aš pasakiau: „Bet Dievas mus myli“. Jis atsakė: „Bet Dievas taip pat yra ir teisingas. Meilė be teisingumo nieko nereiškia“. Aš to nesupratau, bet pasakė: „įsivaizduok žmogų, dėl kurio tu paaukotum savo gyvybę. Tada įsivaizduok, kad jį kažkodėl atstumi ir nematai jo labai ilgai. Po to vieną dieną tu jį pamatai, pribėgi ir apsikabini jį, bet jis(ji) tave sustabdo ir sako: „Atsimeni, tu mane atstūmei?“. Taigi įsivaizduok, kad atstumi Dievą, didžiausią meilę visoje visatoje“.
Aš pamaniau: „Oi, čia jau nieko gero.” Ir mano kambario draugas tarė: „Na, laimei, čia viskas nesibaigia. Kadangi Dievas mus labai myli ir mumis rūpinasi, jis nusprendė pats sumokėti baudą už mūsų nuodėmes. Jis atsiuntė savo sūnų Jėzų, kad šis mirtų ant kryžiaus už mus. Ir kadangi Jėzus (būdamas Dievas) gyveno be nuodėmių, galėjo būti nubaustas už kažką kitą. Jis buvo nubaustas už kiekvieną iš mūsų. Po Jėzaus mirties praėjus trims dienoms, Jis prisikėlė. Jis nugalėjo mirtį ir siūlo mums amžinąjį gyvenimą. Dabar mes ne mirsime, o galėsime praleisti savo amžinąjį gyvenimą su didžiausia meile visatoje.”
Aš tariau: „Neįtikėtina." O jis atsakė: „Vis dėlto, net jeigu Dievas tau siūlo atleidimą ir net jeigu Jėzus išpirko tavo kaltę, o tu šios dovanos nepriimi... Na, tada tai tavo reikalas...” Man ši mintis nebuvo visiškai aiški, bet, laimei, ir tas vaikinas nieko nesuprato. Tad mano kambario draugas kalbėjo toliau: „Tik įsivaizduok, kad važiuoji keliu. Važiuoji 90 km/h greičiu ir viršiji leistiną greitį net 35 km/h. Tuomet tave sustabdo policija ir išrašo tau baudos kvitą. Tu jau rytoj turi stoti prieš teismą. Kai nueini, pamatai, kad teisėjas yra tavo tėtis. Tada tu manai: „Ei, juk tai mano tėtis.“ Tavo tėtis pažiūri į tave ir taria: Styvai, ar tu sulaužei įstatymą?” Ir tu atsakai: „Taip”. Tad jis sako: „Gerai, 500 dolerių bauda arba dvi dienos kalėjime.” Kadangi jis teisingas, jis privalo elgtis pagal įstatymus. Bet tada jis atsistoja nuo teisėjo kėdės, išima iš savo kišenės 500 dolerių ir ištiesia juos tau. Jis tave myli, jis yra pasiruošęs sumokėti baudą už tave. Bet tu privalai priimti jo dovaną. Jis stovi su pinigais ir sako: „Štai, imk.” Taip pat yra ir su Dievu - tu gali pasakyti: „Ne, aš amžinąjį gyvenimą praleisiu be Tavęs.” Tai yra tavo sprendimas.”
Mano draugas sakė, kad šią dovaną jis priėmė melsdamasis. Jis tarė: „Tu tiesiog priimi Kristaus auką kaip atpirkimą. Tai tau duota iš Dievo malonės. Tu negali nieko padaryti, kad to nusipelnytum. Tai tiesiog Dievo dovana.” Tuomet pirmą kartą aš išgirdau apie malonę. Mano kambariokas paaiškino, kad tai dovana, kurią žmogus gauna tikėjimu per maldą. Ir mano draugas pasiūlė tam vaikinui pasimelsti su juo. Kai jie meldėsi garsiai, aš taip pat meldžiausi, tik tyliai.
Nuo tada mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Man nebereikėjo eiti miegoti su baime, kad galiu nebeatsikelti iš ryto. Aš nebeturėjau mirties baimės, nes mirtis nepasibaigtų kaip tamsa. Dabar aš praleisiu amžinybę su didžiausia meile visatoje. Tai labai šildė.
Mano tėvai taip pat priėmė šią Dievo auką. Jie irgi meldėsi Dievui, kaip ir aš, ir jų gyvenimai taip pat radikaliai pasikeitė. Jiems nebuvo paprasta susitaikyti, kad man beliko gyventi vos šeši mėnesiai. Ar galite įsivaizduoti, kaip jiems buvo sunku stovėti nuleidus rankas ir tiesiog žiūrėti, kaip miršta jų sūnus, o jie nieko negali pakeisti? Bet tada atsirado vienintelė priežastis, kodėl jie galėjo mane paleisti.
Ar aš galiu jums pasiūlyti priimti Dievo dovaną jums? Jei turėtumėte vaistus nuo AIDS, esu tikras, kad pasiūlytumėte juos man. Aš žinau, kaip gauti amžinąjį gyvenimą, tai Dievo dovana. Tad aš ją siūlau jums. Jeigu jūs dabar esate tokioje situacijoje, su kuria negalite susidoroti pats ir norėtumėte, kad kas nors būtų šalia, palaikytų jus, kai žemė dreba jums po kojomis, tuomet aš paprašysiu jūsų melstis su manimi dabar pat. Tai nebus magiškas užkeikimas ar burtai. Tai taip pat nebus dvasinė kelionė. Tai bus santykių su Dievu atstatymas. Ir jei norite kokių nors santykių, tam reikia laiko, pastangų. Bet aš primygtinai kartoju: jei jūs suvokiate, kad jums to reikia, nepraleiskite šios galimybės. Juk nemokamai.
Tad aš pasimelsiu. Ši malda visiškai nesusijusi su užmerktomis akimis ir šaukimu „Aleliuja!” Nieko panašaus. Tai jūsų širdies nuostata. Tai prisipažinimas Dievui, „Viešpatie, aš sulaužiau įstatymą. Aš Tave atstūmiau. Aš noriu grįžti pas Tave, priimdamas dovaną, kurią man duodi.” Jei jaučiate kad jums to reikia, pasimelskite dabar pat: „Jėzau, man Tavęs reikia. Aš dėkoju Tau, kad mirei ant kryžiaus už mane. Prašau, ateik į mano gyvenimą ir padaryk mane tokiu žmogumi, kokiu visada norėjau būti. Amen.”
Jei dabar jūs pasimeldėte, tai pradėjote pačius nuostabiausius santykius - santykius su Dievu. Ir ši malda nėra jau viskas, ko jums reikia. Santykiai su Dievu yra procesas. Tai reiškia kasdieninį pasitikėjimą Dievu, tai reiškia, kad pasižadate daryti ne tai, ką norite, bet tai, ką, jūsų nuomone, Dievas norėtų, kad jūs darytumėte. Jums žmonės sakys: „Krikščionybė tau padeda ir tai puiku. Ar negali kitos religijos taip pat padėti kitiems?” Tai geras klausimas. Aš tikiu, kad Dievas davė mums vienintelę galimybę ateiti pas jį - per Jėzaus mirtį ant kryžiaus - net jeigu yra ne mažai tiesos ir kitose religijose. Tačiau tai labiau moralės kodeksai - „Daryk tai septynis kartus per dieną ir būsi arčiau Dievo.” Bet, jei stengiatės dirbti Dievui, tai kiek yra pakankamai?
Aš manau, kad štai kur krikščionybės tiesa: Dievo malonė. Žinodami, kad niekada nepasieksime Dievo tobulumo, galime pasikliauti jo atlaidumu. Svarbiausia eiti Jo nurodytu keliu, nors ir daug kartų klystame. Mes klystame, bet toliau einame, toliau stengiamės, pasitikėdami Dievu. Meldžiamės. Skaitome Šventąjį Raštą. Stengiamės sužinoti, ko Dievas tikisi iš mūsų. Ir vieną dieną tikri pasieksite ramybę.
| ► | Aš ką tik patikėjau savo gyvenimą Jėzui… |
| ► | Aš norėčiau pakviesti Jėzų į savo gyvenimą ir noriu apie tai sužinoti daugiau… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
Styvas Sojeris mirė 1999 m. kovo 13 d., kai dėl hepatito C nebeatsistatė kepenys. Galbūt ši tikra istorija paskatins jus priimti Kristų, kaip tai padarė Styvas. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Styvas norėjo pakalbėti dar viename universitete. Kodėl? „Jei aš turėjau susirgti šiomis mirtinomis ligomis todėl, kad nors vienas žmogus suprastų, jog jis gali turėti santykį su Kristumi, tuomet sirgti buvo verta. Amžinybės šviesoj tai vienintelis dalykas, kuris yra svarbus” - sakė jis.
(1) Hemofilija – liga, kuria sergančiojo kraujas nekreša. (2) T – ląstelės yra baltieji kraujo kūneliai, kurie kovoja su infekcijomis, ir jų skaičius žmogaus organizme parodo, ar žmogus serga ŽIV ar AIDS. Kai jų skaičius nukrinta žemiau 200, laikoma, kad žmogus serga AIDS. (3) Disleksija – specifiniai skaitymo, rašymo ar tarimo sutrikimai.
Nuotraukos : Guy Gerrard & Tom Mills © Worldwide Challenge
