IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Ar yra kas nors, į ką galime kreiptis bet kada, nepaisant asmeninių ar viso pasaulio aplinkybių? Ar galime žvelgti į ateitį su viltimi, nepaisant įvykių aplink mus? Šiais laikais daugelis žmonių Dievą laiko pastoviu. Pasaulis aplink mus keičiasi kasdien, o Dievas išlieka toks pat. Jis patikimas ir visada pasiruošęs. Jis sako: „Nebijokite ir nenusigąskite! Aš jums jau seniai sakiau ir pranešiau: jūs esate mano liudytojai. Be manęs nėra kito dievo, Aš nežinau jokio.“1 Dievas visada su mumis. Juo galima pasikliauti. Jis „toks pat vakar, šiandien ir per amžius“.2 Leisdamas mums pažinti jį, Dievas gali suteikti mūsų protui ir širdžiai ramybę.
Universiteto absolventė Monika apie tai kalba taip: „Kasdien jausti ryšį su Dievu yra stulbinantis ir gražus jausmas. Tai „kosminiai santykiai“, kurių neišmainyčiau į nieką pasaulyje. Dievas mane gerai pažįsta ir labai myli, o aš galiu tik viltis jam suteikti panašų atsaką.“
Hemofilija sirgęs Steve Sawyer bandė išlikti stiprus, kai sužinojo, kad dėl netinkamai atlikto kraujo perpylimo užsikrėtė ŽIV. Jį apėmė neviltis, jis kaltino Dievą. Po to jis atsigręžė į Dievą ir rezultatas buvo toks, kad paskutinius savo gyvenimo metus Steve aplankė begalę aukštojo išsilavinimo įstaigų, kad pasakytų savo bičiuliams studentams, kaip jie gali pažinti Dievą ir patirti tą ramybę, kurią jis patyrė pažindamas Viešpatį. Dievas yra pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.”3
Dėka Steve kiti išmoko, jog kad ir kas nutiktų gyvenime, tai - ne „pasaulio pabaiga“, nes šis pasaulis nėra pabaiga.
Pripažįstama, kad daugelis kreipiasi į Dievą tik sunkumams aplankius. Vienas Antrojo pasaulinio karo kariuomenės kapelionas sakė, kad „ateistų apkasuose nėra“. Kai gyvenimas rožėmis klotas, žmonėms atrodo, kad Dievo nereikia. Ši nuomonė dažniausiai pasikeičia, kai mus užklumpa bėdos ir atsiduriame griovyje.
Savo kelią pas Dievą Karina aiškina taip: „Galvojau, kad esu krikščionė, nes sekmadieniais ėjau į bažnyčią, bet iš tikrųjų nežinojau, kas yra Dievas. Mano paskutiniai metai mokykloje skyrėsi nedaug nuo pastarųjų trijų; didžiąją dalį laiko gėriau, svaiginausi arba ieškojau, kas mane mylėtų. Nevaldžiau savo gyvenimo, o viduje jaučiausi mirštanti. Tik tada, kai suvokiau, kad trokštu savo gyvenimo pabaigos, supratau, kad pradėjus studijuoti universitete, turiu atrasti viltį. Tada ir paprašiau Dievo ateiti į mano gyvenimą. Jis parodė man meilę, saugumą, atleidimą, palaikymą, užuojautą, priėmimą ir gyvenimo prasmę. Jis - mano stiprybė ir be Jo manęs šiandien čia nebūtų.“
Niekas nežino, ką mums paruošusi ateitis. Daugelis laikui bėgant pasijaučia lyg apkasuose. Gyvenimas gali būti kaip mūšis. Mūsų minčių ramybė gali būti stipriai sudrumsta. Tuomet mes kreipiamės į Dievą; ir nieko tokio, nes Dievas, tikrasis pastovumas, yra su mumis ir iš tiesų nori būti įtrauktas į mūsų gyvenimus. Jis sako: „Aš esu Viešpats, ir be manęs nėra kito gelbėtojo. Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito.“4
Vis dėlto, kai kurie žmonės kreipiasi į Dievą net kai atrodo, kad viskas jų gyvenime einasi kaip per sviestą. Jonas pasidalino: „Paskutiniais universiteto metais pasiekiau visko, ko pasak kitų man reikėjo, kad jausčiausi laimingas. vadovavau Studentų atstovybėje, šėlau vakarėliuose, gerai mokiausi, susitikinėjau su man patinkančiomis merginomis. Viskas, ko troškau, buvo mano rankose, tačiau pilnatvės nejutau. Kažko trūko, bet nebeturėjau ko siekti. Aišku, niekas nežinojo, kad taip jaučiuosi, nes to neparodžiau.“
Net kai atrodo, kad viskas einasi sklandžiai, gyvenimas vis tiek gali įstumti į apkasus; tik šiuo atveju- vidinius, fiziškai nematomus, bet jaučiamus širdimi. Beata apie šį reiškinį kalbėjo taip: „Kaip dažnai galvojote, kad jei tik turėtumėte tą drabužį, būtumėte su tuo vaikinu ar aplankytumėte tą vietą – tada jūs būtumėte laiminga ir jaustumėte pilnatvę? Ir kiek kartų jūs nusipirkote tą suknelę, draugavote su tuo vaikinu ar aplankėte tą vietą ir tuštumos jausmas krūtinėje liko didesnis nei pradžioje?“
Nesėkmės nebūtinos, kad jaustumėmės kaip apkasuose. Ramybės trūkumas dažniausiai jaučiamas tada, kai nesame su Dievu. Beata sako, kad „susipažinus su Dievu vis dar susiduriu su daug sunkumų ir nesmagių pokyčių, bet viską darau su nauju požiūriu, nes mane lydi mylintis, amžinasis Tėvas. Tikiu, kad nėra nieko, ko negalėčiau įveikti, jei Dievas su manimi. Pagaliau radau pilnatvę, kurios taip ilgai ieškojau.“
Kai Dievas su mumis, mes galime būti ramūs. Kuo daugiau mes suprantame apie Dievą ir jo žodžius Biblijoje, tuo ramesnės tampa mūsų mintys. Į gyvenimą pažvelgiame iš jo perspektyvos, suvokdami jo ištikimybę ir galią mumis pasirūpinti. Nesvarbu, ką mums paruošusi ateitis, galime pasikliauti Dievu, kuris yra tikrasis pastovumas. Jis pasiruošęs padėti, jei tik mes atsigręšime į jį ir ieškosime jo.
Ar jūsų gyvenimo statybos turi pagrindą? Norite tikėkit, norite ne – visi žmonės stato ant pagrindo. Mes visi turime pamatus, ant kažko statome savo viltį ir tikėjimą. Galbūt tai mes patys: „Žinau, kad gyvenimas bus nusisekęs, jei tik įdėsiu pakankamai pastangų.“ Arba tai - gyvenimo būdas: „jei turėsiu pakankamai pinigų, mano gyvenimas bus nuostabus.“ O gal netgi laikotarpis: „Ateityje tikrai bus geriau“.
Dievas teigia kitaip. Jis sako, kad pagrindas yra nestabilus, jei viltį ir tikėjimą dedate į save, kitus žmones ar bet ką šiame pasaulyje. Jis vietoj to siūlo tikėjimą juo. Dievas sako: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.5
Užklupus didžioms nelaimėms, išmintinga siekti ryšio su Dievu. Nepaisant aplinkybių, Dievas nori, kad mums visko pakaktų. Jis nori teigiamai veikti kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. Kai pasitikime Dievu ir jo žodžiais, mes statome ant uolos.
Kai kuriems žmonėms saugumo jausmą suteikia žinojimas, kad jis multimilijonieriaus vaikas arba žinojimas, kad norint gerai mokytis jam užtenka įdėti labai mažai pastangų. Ryšys su Dievu suteikia dar didesnį saugumą.
Dievas yra galingas. Dievas yra galingas. Priešingai, nei mes, Dievas žino, kas nutiks rytoj, kitą savaitę, mėnesį, metus, dešimtmetį. Jis sako: „aš – Dievas, ir nėra tokio kaip aš. Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios.“6 Jis žino, kas nutiks ateityje. Dar svarbiau yra tai, kad jis žino, kas nutiks kiekvieno iš mūsų gyvenime ir, kai tai nutiks, jis bus su mumis, jei tik pasirinkome jį įtraukti į savo gyvenimus. Jis sako, kad gali būti mūsų „prieglobstis ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje.“7 Bet jo siekiant, mes turime nuoširdžiai stengtis. Jis sako: „Kai manęs ieškosite, mane rasite, jei tik manęs ieškosite visa širdimi.”8
Tai nereiškia, kad žinantys Dievą nesusidurs su sunkumais. Taip bus. Jei bus teroro išpuoliai, aplinkos ar ekonominės nelaimės, esantys su Dievu, kaip ir kiti neišvengs iš to kylančių kančių; bet Dievo akivaizdoje tai bus sutikta su ramybe ir stiprumu. Vienas iš Jėzaus Kristaus sekėjų pasakė taip: „Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę.”9 Realu, jog susidursime su problemomis. Tačiau einant duobėtu keliu kartu su Dievu mūsų atsakas į nelaimes gali būti už mus didesnė stiprybė ir žvelgimas į situaciją kitu kampu. Nėra Dievui neįveikiamos kliūties; jis didesnis už visas mus aplankančias bėdas ir mes nepaliekami su jomis susidoroti vieni.
Dievas rūpinasi. Dievas rūpinasi. Mūsų gyvenimuose matoma didi Dievo galia yra lydima jo begalinės meilės. Ateitis gali atnešti dar nematytą taiką ir vienybę arba gali būti pripildyta dar neregėto pykčio ir žiaurumo. Bet kokiu atveju, niekas mūsų nemylės taip, kaip gali mylėti Dievas. Niekas taip mumis nesirūpins, kaip gali pasirūpinti Dievas. Jo Žodis mums sako: „Viešpats yra geras, tvirtovė nelaimės metu. Jis rūpinasi tais, kurie Juo pasitiki.”10 „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.“11 Ir „Visi VIEŠPATIES keliai yra teisūs ir gailestingi visi jo darbai. VIEŠPATS yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi – visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. Tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, – jų šauksmą girdi ir juos gelbsti.“12
Jėzus Kristus savo sekėjams sakė šiuos raminančius žodžius: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrenta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.”13 Jei ieškosite Dievo, jis rūpinsis jumis labiau nei bet kas kitas ir tai darys tokiu būdu, kuriuo niekas kitas negali daryti.
Nežinome, ką ateitis mums paruošusi. Jei artėja sunkūs laikai, Dievas pasirengęs padėti. Jei artėja lengvi laikai, mums vis tiek reikės Dievo, kad užpildytų tą juntamą vidinę tuštumą ir kad suteiktų mūsų gyvenimams prasmę.
Po viso to, kas yra svarbiausia? Svarbiausia yra tai, kad nebūtumėme atsiskyrę nuo Dievo. Ar pažįstame Dievą? Ar jis mus pažįsta? Ar nusigręžėme nuo jo? Ar pakvietėme jį vidun? Susipažįstant su Dievu, jo dėka mes keičiame požiūrį ir įgauname vilties. Būdami ryšyje su Viešpačiu bet kokioje situacijoje galime jausti ramybę.
Kodėl Dievas turi būti mūsų gyvenimo ašimi? Nes nėra tikros ramybės ar vilties, jei nesi su Dievu. Jis - Viešpats, o mes - ne. Jis nuo mūsų nepriklauso, o mes priklausome nuo jo. Dievas sukūrė mus taip, kad mums reiktų Jo mūsų gyvenimuose. Mes galime stengtis gyventi pagal savo nuožiūrą, bet tai bus beprasmiška.
Dievas nori, kad pažintume jį ir įtrauktume jį į savo gyvenimus. Problema ta, kad mes užsisklendėme nuo jo. Biblija tai apibūdina taip: „Mes visi paklydome kaip avys, kiekvienas pasukome savu keliu“.14 Visi bandėme gyventi tinkamai be Dievo. Tai Biblija vadina „nuodėme“.
Anksčiau minėtoji Monika apie nuodėmes kalba taip: „Kai įstojau į universitetą, nebuvau krikščionė. Tuo metu pasaulis man po kojomis laukė būti revoliucionizuotas. Ėjau į politinius susirinkimus, lankiau paskaitas apie rasizmą ir socialinę lygybę, buvau įsitraukusi į bendruomenės tarnybos centrą. Tikėjau, kad turiu galios dideliems pokyčiams. Mokiau nepasiturinčius pradinukus, dirbau benamių prieglaudoje, rūpinausi maistu alkaniems. Ir visgi, kuo daugiau stengiausi pakeisti pasaulį, tuo daugiau nervinausi. Susidūriau su biurokratija, apatija ir.. nuodėmėmis. Pradėjau galvoti, kad žmogaus prigimčiai reikia kapitalinio remonto.
Besikeičiantys laikai, technologijų pasiekimai ir kita, didžiajame paveiksle reiškia nedaug. Kodėl? Todėl, kad pagrindinė žmonių problema yra ta, kad mes atitolome nuo Dievo. Didžiausi mūsų sunkumai dvasinai, o ne fiziniai. Žinodamas tai Dievas paruošė mums sprendimą. Viešpats sukūrė mums būdą grįžti pas jį... per Jėzų Kristų.
Biblijoje parašyta, kad: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“15 Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas (tuometinis mirties bausmės būdas) vietoje mūsų, už mūsų nuodėmes. Jis mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė iš numirusiųjų. Dėl jo pasiaukojimo, mes turime galimybę sukurti ryšį su Dievu: „O kas tik jį priėmė, tiems jis suteikė teisę tapti Dievo vaikais, nes jie tikėjo jo vardą.“16
Viskas gana paprasta: Dievas nori būti tobuluose santykiuose su mumis, todėl jis šiuos santykius padarė įmanomus per Jėzų. Toliau viskas priklauso nuo mūsų. Mes turime siekti Dievo ir prašytis jo į savo gyvenimus. Dauguma žmonių tam pasirenka maldą. Malda – nuoširdus kalbėjimas su Dievu. Siekti Dievo per maldą galite tuojau pat, pavyzdžiui, nuoširdžiai sakydami: „Dieve, noriu pažinti tave. Iki šiol į savo gyvenimą tavęs neįsileidau, bet noriu tai pakeisti. Pasikliauju Jėzumi ir tikiu, kad jis mirė už mano nuodėmes vardan to, kad man būtų galima atleisti ir sukurti tinkamą ryšį. Nuo šiandien noriu, kad ateitum į mano gyvenimą.“
Ar nuoširdžiai prašėte Dievo ateiti į jūsų gyvenimą? Tik jūs ir Viešpats tai iš tikrųjų žinote. Jei prašėte to, jūsų laukia šviesi ateitis. Dievas pažada, kad šis gyvenimas jums kels džiaugsmą, jei užmegsite ryšį su juo.17 Jis pažada jus padaryti savo tvirtove.18 Ir jis suteikia jums amžinąjį gyvenimą.19
Štai ką sakė Kotryna apie Dievą: „Mano mama išsiskyrė su tėčiu, kai buvau labai maža. Nelabai supratau, kas vyksta. Žinojau tik tiek, kad mano tėtis nebepareina namo. Vieną dieną, viešnagės pas močiutę metu pasakiau jai, kad nesuprantu, kaip mano tėtis galėjo mane palikti ir taip mane įskaudinti. Ji apkabino mane ir pasakė, kad yra kai kas, kas niekada manęs nepaliktų ir tas kai kas yra Jėzus. Ji pacitavo Hebrajams 13:5 ir Psalmių 68:5, kurios sako: „Niekada nepaliksiu ir neapleisiu tavęs“ ir „Jis bus tėvas betėviams“. Žodžiai, kad Dievas nori būti mano Tėvu, mane labai nudžiugino.“
Kad ir kas nutiks pasaulyje, žinojimas, kad Dievas bus su tavimi suteikia reikiamą ramybę. Nepaisant to, ką tau paruošusi ateitis, Dievas visada išliks pastovus.
| ► | Aš ką tik patikėjau savo gyvenimą Jėzui… |
| ► | Aš norėčiau pakviesti Jėzų į savo gyvenimą ir noriu apie tai sužinoti daugiau… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Izaijo 44:8 ir Malachijo 3:6 Biblijoje (2) Hebrajams 13:8 (3) Jono 14:27 ir 16:33 (4) Izaijo 43:11 ir Izaijo 45:22 (5) Mato 7:24-27 (6) Izaijo 46:9-10 (7) Psalmynas 46:1 (8) Jeremijo 29:13 (9) 2 Korintiečiams 4:8-9 (10) Nahumo 1:7 (11) 1 Petro 5:7 (12) Psalmynas 145:17-19 (13) Mato 10:29-31 (14) Izaijo 53:6a (15) Jono 3:16 (16) Jono 1:12 (17) Jono 10:10 (18) Jono 14:23 (19) 1 Jono 5:11-13
