Vienam kovoti su pornografija

Studentė kalba apie priklausomybę nuo pornografijos.

Pagal Jennifer M.

Aš esu 18, nepriklausoma ir kartais drovi mergina. Užaugau ir visą savo vaikystę praleidau bažnyčioje. Kai naujai susiformavusi tuometinė šlovinimo komanda pakvietė mane groti būgnais, aš galų gale suradau savo vietą bažnyčioje. Gyvenimas buvo pakankamai geras, bet jaučiausi tuščia.

Vėliau mokykloje ta tuštuma augo bei augo ir mano smalsumas rasti kažką, bet ką, kas galėtų ją užpildyti. Pirmiausia pradėjau nuo menkų dalykų, tokių kaip pavogtos cigaretės iš mane užgauliojančio dėdės. Bet tokie pojūčiai nebuvo pakankamai stiprūs, kad padėtų užsimiršti ir užpildyti tuštumą. Tad aš lengvai nepasidaviau. Aš, Jenifer, stipri kaip plienas, tad gausiu tai, ko noriu. Kaip gera „hakerė“, aš sugebėjau prieiti prie daugelio dalykų, apie kuriuos eilinis žmogus neturėtų nė menkiausio supratimo. Aš radau tai, ko ieškojau, ir gavau, ko norėjau. Pornografiją.

Prieš suvokdama tai, tapau priklausoma. Ši liga nebuvo pakaitalas seksui mano gyvenime... Tiesą pasakius, aš buvau ir vis dar esu nekalta. Tai tiesiog buvo kažkas, kas užpildydavo tuštumą, kurią jaučiau savo gyvenime. Kai aš būdavau nuliūdusi po blogos dienos, tiesiog galėdavau nueiti į savo kambarį, užsirakinti duris ir vėl pasijusti geriau. Ir tai nieko nekainavo. Tai buvo nekenksminga. Niekas to nežinojo. Kiekvieną kartą, kai prisijungdavau prie interneto, to, kas man sukeldavo geismą anksčiau, nebepakakdavo. Kaip narkomanai ieško stipresnių ir stipresnių narkotikų, aš ieškodavau dar labiau jaudinančio pasitenkinimo šaltinio. Ir tai nesibaigė iki tol, kol neįsikišo Dievas.

Aš nepamenu kada, kodėl ir kaip (išskyrus taip reikiamą Dievo įsikišimą) vieną dieną suvokiau, koks „sumautas“ yra mano gyvenimas. Mano tėtis tuo metu rūkė. Jis nusprendė mesti ir metė kartą ir visiems laikams. Be pleistrų, be cigarečių mažinimo. Suvokiau, kad būtent taip turiu padaryti ir aš. Suvokiau, kad vienintelis Dievas gali užpildyti mano tuštumą. VISKĄ ištryniau iš savo kompiuterio. Visas nuorodas į internetinius puslapius, visus vaizdo įrašus, visus slaptažodžius – viską, kas galėtų mane vesti atgal prie to, kas mane pažymėjo kaip pasišlykštėtiną asmenį. Nežalingas smalsumas taip lengvai paverčiamas priklausomybe.

Labai greitai po to aš išvažiavau į krikščionišką išvyką. Aš jaudinausi ir nesitikėjau, kad ji padarys man tokią gyvenimą keičiančią įtaką. Tą savaitgalį aš iš naujo pašvenčiau savo gyvenimą Jėzui Kristui. Tai reiškia, kad aš pasakiau Dievui dar kartą: „Aš noriu gyventi Tau. Visiškai ir pilnai. Aš noriu būti naujas kūrinys¹, perkeistas meilės, kurią Tu man parodei. Aš žinau, kad padariau daugybę blogų dalykų ir netgi patys teisingiausi darbai, kuriuos darau, Tau nėra vertingi².“ Bet taip pat aš žinau, kad Dievas išgelbėjo mus dėl savo malonės, o ne dėl darbų, kuriuos padarėme³. Tad po tos dienos aš įsipareigojau Dievui, kad tai, ką Jis sako, man bus kur kas svarbiau nei tai, ką galvoja visas pasaulis ar galvoju aš pati. Ir visa tai, darbus, kuriuos jis nori mane daryti, aš darysiu dėl Jo šlovės.

Meilė, kurią patyriau per išvyką buvo esminis dalykas, kuris mane labiausiai palenkė. Aš žinojau, kad Dievas mane myli... bet nejaugi taip labai?! Aš buvau apsupta žmonių, kurių nepažinojau, bet jie man patarnavo iš dešinės ir iš kairės, meldėsi už mane, sakė man patarimus ir išreiškė visą meilę, kurią man jautė. Bet kodėl jie, visiški nepažįstamieji, mane mylėjo? Biblijoje sakoma: „mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.“⁴ Jie mylėjo mane, nes jautė, kad Dievas myli juos. Ir dabar, kai jaučiu Dievo meilę man, aš taip pat noriu dalintis ja su visu pasauliu! Kaip ir meilę, taip ir šlovinimo muziką aš patyriau visiškai kitaip nei prieš tai. Aš dar artimiau bendravau su savo senais krikščioniais draugais ir susiradau naujų gerų draugų. Po to savaitgalio, Jėzus atsispindėjo mano veide ir mano darbuose. Kasdien aš rasdavau priežastį šlovinti Dievą... tuštumos nebeliko manyje. Neliko pykčio. Neliko vienatvės. Neliko liūdesio. Neliko baimės. 119 Psalmėje 62 eilutėje yra sakoma: „Vidurnaktį keliuosi tavęs šlovinti už tavo teisius sprendimus.“

Štai taip aš dabar jaučiuosi. Aš galėčiau atsikelti vidury nakties vien tam, kad pašlovinčiau Dievą ir šlovinti Jį už pasikeitimą, kurį jis padarė mano ir mano draugų širdyse. Tu niekada nesi per jaunas ar per senas, kad pasikeistum dėl Dievo. „Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.“⁵

Šiandien. Šiandien atsiduok Dievui – pilnai ir galutinai. Tu nieko neprarasi, o laimėsi amžinąjį gyvenimą. Apaštalas Paulius sako: „Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“⁶ Priimk tą pasiūlymą ir bėk. Bėk pas Dievą, nes tu esi Jo ir amžinai būsi. Kai visas pasaulis nusisuks nuo tavęs, Jis bus kartu su tavimi, nes Jis yra, buvo ir bus kartu. Ir Jis tave myli.

(1) Antras laiškas korintiečiams 5: 17 (2) Izaijo 64: 6 (3) Laiškas Titui 3: 4,5 (4) Pirmas laiškas Jonui 4: 19 (5) Pirmas laiškas Timotiejui 4: 12 (6) Laiškas romiečiams 6:23