IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Pagal Marilyn Adamson straipsnį
Išvertė Rūta Rušinskienė
Be paliovos eskaluojama koronaviruso (COVID-19) tema daugelio širdyse pasėjo nerimą ar net paniką. Dėl šio protrūkio nuolat auga nukentėjusių šalių skaičius, ilgėja aukų sąrašas.
Tačiau nerimą juk galima jausti ir dėl kokios nors kitos grėsmės. Kasdien susiduriame su pačiais įvairiausiais stresą keliančiais dalykais. Jų sąrašas be galo ilgas… Klimato kaita, karai, klaidingi vyriausybių žingsniai, skurdas, lytinė prievarta, vergija, gamtos katastrofos, asmeniniai sunkumai finansų srityje, ligos, darbo sauga, įtempti santykiai, įvairios priklausomybės sąrašas gali tęstis ilgai.
Galvą šiandieniniam žmogui sukti tenka jau ne vien dėl užgriūnančių asmeninių bėdų. Internetas pavertė mus pasaulio piliečiais. Mus žaibiškai pasiekia naujienos – tiek aktualios, tiek nelabai – iš artimų ir tolimų žemės kampelių. Ir taip kasdien, kiekvieną minutę. Naujienų lavina nesiliauja, be paliovos maitindama ir augindama mūsų baimę bei žmogišką polinkį susitelkti į tai, kas kelia grėsmę, į tai, kas blogai.
Tačiau vidinio nerimo priežastys paprastai būna labai asmeniškos. Nerimą kelia tai, kas dedasi konkrečiai mūsų gyvenime. Tai tas kojas pakertantis jausmas, kuris apninka suvokus, kad neįstengiame suvaldyti aplinkybių. Pasijuntame atsidūrę pavojuje. Bejėgiai. Tai baimė, kuri kyla iš suvokimo, jog mus ištiko kažkas, kuo ko nepavyks išsisukti, ko neįmanoma pakeisti. Ar apskritai įmanoma jausti ramybę tokiomis aplinkybėmis?
Šiame straipsnyje pateiksiu kelis patikimus, praktinius ir patikrintus būdus, kaip atgauti ramybę koronaviruso protrūkio ar kitų nerimą keliančių aplinkybių metu.
Pirmiausia porą žodžių tarsiu apie vaistus. Jei tave kamuoja nerimas ir kyla įtarimas, kad tai daugiau nei normalus jaudinimasis, o gali būti psichikos sutrikimas, galintis peraugti į depresiją ar gimdantis mintis apie savęs žalojimą, nebijok kreiptis pagalbos į specialistą. Galbūt yra sutrikusi biocheminė pusiausvyra galvos smegenyse. O galbūt reikalinga pagalba nervinių ląstelių jungtims sukurti ar atkurti. Juk įmanoma pagerinti smegenyse vykstančius cheminius procesus taikant medikamentinę ar kokią kitą terapiją. Tą padarius praskaidrėja mintys ir ateina nusiraminimas. Taip, kaip diabetikui reikalingas insulinas, galbūt ir tau reikalingos kokios nors konkrečios priemonės. Yra žinoma, kad vaistai reikšmingai pagerino ne vieno nuo nerimo kenčiančio žmogaus gyvenimą, todėl nederėtų numoti ranka į tokią galimybę.
Tačiau gebėjimas situacijas vertinti ramiau ir racionaliau – dar ne viskas. Tai padeda, bet nesuteikia tikros, gilios vidinės ramybės. Veikiau tai primena žmogų, kuriam lūžusi koja. Jis ja nebesiremia judėdamas. Tai padeda, tačiau koja vis tiek lieka lūžusi.
Anksčiau, kai dar buvau ateistė, ilgus metus ieškojau filosofijos, kuri būtų patikima. Norėjau, kad ji būtų mano vedlys per visą gyvenimą ir padėtų kiekvienoje situacijoje. Studijavau tokius didžiuosius protus, kaip Sartras, Platonas, Sokratas, Dostojevskis, Nyčė, Hjumas ir kiti. Galiausiai priėjau prie išvados, kad vien filosofijos nepakanka, nes problemos ir toliau sunkia našta slėgdavo mano pečius.
Kai kurie žmonės pataria: „Tiesiog stenkis į aplinkybes pažvelgti kitaip. Įkalbėk save, kad tai ne taip jau blogai.“ Tačiau labai sunku į koronavirusą žiūrėti kitaip, kai jis diagnozuojamas tūkstančiams, o mirčių skaičius vis auga.
Daugelis žmonių čia sudeda viltis į mokslą. Tikisi, kad mokslininkai atras vaistą ir užkirs kelią virusui. Tačiau šis, kaip ir aibė kitų virusų, tokia ar mutavusia forma, greičiausiai užsiliks tarp mūsų dar ilgus metus. Deja, mokslas nėra nei visažinis, nei visagalis.
Ieškodama išliekančios ramybės šaltinio, susidraugavau su moterimi, kurios gyvenimu labai žavėjausi. Ji dažnai kalbėdavo apie Dievą. Ir aš pradėjau vis dažniau apsvarstyti galimybę, kad galbūt Dievas iš tiesų egzistuoja. Tie svarstymai užvedė mane ant kitokio kelio: prasidėjo ilgas klausimų kėlimo ir ieškojimo procesas. Man mažiausiai norėjosi būti apkvailintai ir įtikintai dalykais, kurie nėra tikri.
Po maždaug pusantrų metų kuo rimčiausių paieškų, Dievo buvimo įrodymai tapo tokie svarūs, kad buvo sunku juos ignoruoti. Nes būtent mokslas atvedė mane iki taško, kai neliko nieko kito, kaip tik pripažinti Dievo egzistavimą: tobula Žemės padėtis Saulės atžvilgiu, nuostabios vandens savybės, žmogaus organizmo sudėtingumas ir taip toliau. Aibė mokslinių faktų, kurie skatino prieiti prie išvados, kad gyvybė Žemėje tiesiog negalėjo atsirasti atsitiktinai. Ir štai aš pakviečiau Dievą į savo gyvenimą, nes panorau užmegzti ir palaikyti su Juo ryšį. Pagaliau supratau, kad Dievas iš tiesų yra mūsų „prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje“1.
Vien žinojimas, kad Dievas yra ir kad Jam iš tikrųjų rūpime, daro mums didžiulę įtaką ir stiprina gebėjimą išsaugoti ramybę bet kokiomis aplinkybėmis. Paaiškinsiu plačiau. Įsivaizduok aštuonmetį, kuris mokykloje kenčia patyčias. Priekabiautojas nuolat atiminėja iš jo priešpiečius, fiziškai skriaudžia ir žemina, nes jam tai smagu. Vaikas stengiasi pasikalbėti su skriaudiku, tačiau tai neduoda jokių vaisių. Vaikas stengiasi išvengti susidūrimų, tačiau ir to padaryti nepavyksta. Jis pasiskundžia mokytojai, bet ir tai ne kažin kiek gelbėja. Ir štai vieną gražią dieną, neapsikentęs visos tos situacijos, iš gailesčio įsikiša vyresnis mokinys. Jis informuoja skriaudiką, kad patyčių dienos baigėsi. Vaikas, kentęs patyčias, pagaliau nurimsta. Nors skriaudikas vis dar egzistuoja, aštuonmetis gali nusiraminti, nes juo rūpinasi didesnis už jį.
Mums gyvenime siūloma tokia pati pagalba. Dievas yra didesnis už bet kokią mus ištinkančią problemą, įskaitant ir pandemiją. Jis mus sukūrė ir nori pasirūpinti mumis.
Šio gyvenimo vargams spaudžiant iš visų pusių, Jėzus švelniai ragina: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; ir Aš jus atgaivinsiu!“2. Tai sako Dievas, sukūręs visatą, žvaigždžių ir planetų galaktikas, milijardus gyvybės rūšių, sudėtingą ekosistemą ir žmogaus gyvybę. „Nieko tau nėra negalimo“3. Jis ragina eiti ieškoti pagalbos pas Jį.
Viena didžiausių mūsų baimių, susidūrus su koronavirusu, yra ta, kad per šią situaciją teks eiti vienam, jog pristigs dvasinių ar fizinių jėgų susidoroti su mane ar mano artimuosius užgriuvusia bėda. Tačiau taip pasakyti galima apie bet ką, kas kelia mums baimę. „Ar įstengsiu tai ištverti?“
Tave sukūręs Dievas apie tave žino viską: Jis žino tavo kilmę, visus tavo gyvenimo įvykius, tavo pasiekimus, svajones (ar jų stoką), žino tavo skausmą, tavo ateitį, santykius – viską. Jėzus yra sakęs, kad žino net menkiausias tavo gyvenimo smulkmenas: „jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.“4
„Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.“5
Jis žino apie tave absoliučiai viską. Patys saugiausi santykiai, kokius tik įmanoma palaikyti šiame pasaulyje, yra santykiai su mus mylinčiu Dievu.
Dievas niekada nė neplanavo, kad per šį gyvenimą eisime vieni patys. Jis nori įvesti mus į kitokį gyvenimą. Mums visai nebūtina vaikščioti apgraibomis tamsoje ir nežinioje. Jėzus sakė: „Aš ¬- pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“6.
Esame raginami tokiais žodžiais: „Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi.“7 Kad ir kokia būtų problema – net jei tai grėsmingas virusas – mums nebūtina tos naštos tempti vieniems. Mes galime prašyti, ko mums reikia, o Jis iš savo meilės ir su didžia išmintimi atitinkamai įvertins mūsų prašymus ir atsilieps į mūsų maldas kaip mylintis Tėvas.
Štai ką reiškia palaikyti su Dievu ryšį, kurį Jis siūlo kiekvienam. Biblija Dievą apibūdina kaip nuostabų Patarėją, amžinąjį Tėvą, taikos Kunigaikštį, galingąjį Dievą. Jis toks ir yra.
Santykiai su Dievu nereiškia, kad mums pavyks išvengti problemų šiame gyvenime. Papasakosiu apie mano gyvenime nutikusią nelaimę, kai atrodė, kad tikrai nieko negaliu padaryti. Aš buvau ketvirtame nėštumo mėnesyje. Gydytojai pasakė, kad kilo rimtų bėdų. Dievą pažinojau pakankamai gerai ir galėjau toliau Juo pasikliauti, kad ir kokios būtų tolesnės pasekmės. Mūsų vaikas gimė negyvas.
Kadangi turėjau gilų pasitikėjimą Dievu, man buvo labai liūdna dėl netekties, tačiau jokio kartėlio, jokios pagiežos ar pykčio aš nejaučiau. Tik viena emocija mane vis dėlto pričiupo visiškai nepasiruošusią. Iškart po vaiko mirties, mane apėmė nepaaiškinamas, nepagrįstas išgąstis dėl sutuoktinio – kas bus, jeigu mirs ir jis? Meldžiau Dievo prabilti man šioje situacijoje ir parodyti, kaip turėčiau deramai į ją reaguoti. Atsakymo sulaukiau gan greitai, kai Psalmyne perskaičiau:
„Tu pasidarei VIEŠPATĮ savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine. Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės.“9
Aišku, supratau, jog Dievas čia nežada, kad nė vienas niekada nemirs. Tokių pažadų nerasime. Tačiau tapo aišku, kad Dievui esant mano priebėga ir buveine, pasitikint Juo, net jei sutuoktinis mirtų, Viešpats neleis, kad tai pridarytų žalos mano gyvenime. Dievas neleis, kad tokie ar panašūs dalykai mane galutinai sužlugdytų, sunaikintų ar kitaip man pakenktų. Kad ir kas nutiktų, man viskas bus gerai. „Tau neatsitiks nieko pikto“ byloja, kad Dievas nustato ribas. Jei pasitikime Viešpačiu, visas situacijas pereisime kitaip – su ramybe.
Jėzus sakė: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“10
Žemė, kurioje šiuo metu gyvename, sukasi maždaug 1600 km/val. greičiu. Nepaisant to, jokio nerimo dėl to nejaučiame. Priešingai, esame ramūs ir be to grožimės saulėlydžiais bei saulėtekiais, kuriuos sukuria tas pašėlęs sukimasis.
Be to, nepamirškime, kad Žemė dar skrieja ir aplink Saulę, keliaudama apie 107 000 km/val. greičiu. Net ir taip pašėlusiai lėkdama, ji išlaiko tobulą atstumą nuo Saulės – yra nei per toli, nei per arti šio ugnies kamuolio. O kur dar milijardai galaktikų, kurios taip pat Dievo priežiūroje. Taip, kaip rūpinasi jomis, taip Jis rūpinasi ir kiekviena didele ar maža bėda tavo gyvenime. Jis myli tave!
Viešpats tave ir mane myli ne todėl, kad to nusipelnėme, o tiesiog todėl, kad toks Jo būdas. Jam patinka rūpintis tais, kurie kliaunasi Juo. Dievas sako: „Nebijok, nes Aš su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.“12.
„Ar nežinai? Ar negirdėjai? VIEŠPATS, ¬amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama. Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.“13
Jėzus sako: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“14. Jis yra didesnis už bet kokį vargą, bet kokią bėdą, su kuria susiduriame.
Laisvė nuo nerimo dėl koronaviruso ar bet kokios kitos bėdos ateina suvokus, kad Dievas yra pakankamai galingas, kad mes Jam rūpime ir kad Jis nelauks rankų sudėjęs ir nesilaikys nuošalėje, bet veiks mūsų gyvenime.
Norėdamas šitaip artimai pažinti Dievą, pirmiausia turi užmegzti su Juo ryšį. Jei nori tą padaryti ir sužinoti apie Dievo meilę tau, daugiau informacijos rasi čia: Pažinti Dievą asmeniškai.
| ► | Kaip galite bendrauti su Dievu… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Psalmynas 46, 1 (2) Mato 11, 28 (3) Jeremijo 32, 17 (4) Luko 12, 7 (5) Psalmynas 139, 1–4 (6) Jono 8, 12 (7) 1 Petro 5, 7 (9) Psalmynas 91, 9–10 (10) Jono 16, 33 (12) Izaijo 41, 10 (13) Izaijo 40, 28–31 (14) Jono 14, 27
