IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Kaip galima paaiškinti tai, kas vyksta šiame pasaulyje? Teroro išpuoliai, sekso vergija, rasizmas, ekonominė nelygybė?
Pasąmonėje tikriausiai dažnai užduodame sau tokius klausimus. Bet sąmoningai retai domimės tuo. Mes taip įnikę į rutiną, kad retas kuris sustoja ir paklausia: KODĖL?
Bet kartais nutinka tai, kas mus pažadina. Išsiskiria mūsų tėvai, pagrobiama mergaitė iš gretimo namo, giminaitis suserga vėžiu. Tai kuriam laikui mus prabudina. Bet paskui dažnai vėl nugrimztame į neigimo būseną, kol neištinka kita tragedija, kitas neatitikimas. Tada galbūt susimąstome: kažkas čia negerai. Kažkas vyksta ne taip. Gyvenime taip neturėtų būti!
Kodėl šis pasaulis nėra geresnis?
Biblijoje yra atsakymas į klausimą KODĖL. Tačiau atsakymas nėra toks, kokio daugelis norėtų: pasaulis yra toks todėl, kad mes tokio pasaulio ir prašėme.
Skamba keistai?
Kas galėtų šį pasaulį pakeisti? Kas visą laiką galėtų visiems užtikrinti gyvenimą be skausmo?
Dievas galėtų. Jis galėtų tai padaryti. Bet Jis to nepadaro. Bent jau ne dabar. Todėl mes pykstame ant Jo. Mes sakome: „Jei Dievas būtų Visagalis ir be galo visus mylintis, pasaulis būtų kitoks!“
Mes tai sakome vildamiesi, kad Dievas pakeis savo nuomonę apie tai. Mes viliamės, kad apkaltinus Jį, Dievas elgsis kitaip.
Bet Dievas nesijudina. KODĖL ne?
Dievas nesijudina, dabar pat nekeičia dalykų, nes Jis duoda mums tai, ko prašėme: pasaulį, kuriame turime progą su Juo elgtis taip, lyg Jo nebūtų ir Jis būtų nereikalingas.
Ar pamenate Adomo ir Ievos istoriją? Jie valgė „uždraustąjį vaisių“. Tas vaisius buvo mintis, kad jie gali nepaisyti to, ką jiems pasakė ar davė Dievas, ir leistis į gyvenimą atskirai nuo Viešpaties. Adomas ir Ieva tikėjosi tapti kaip Dievas be Jo pagalbos.
Juos užvaldė idėja, kad yra kažkas vertingiau už patį Dievą, kažkas svarbesnio už asmeninį ryšį su Juo. Dėl jų sprendimo atsirado visa ši pasaulio sistema su savo klaidomis.
Jų istorija yra istorija apie mus visus, argi ne taip? Kas gi nėra pasakęs garsiai ar savo širdyje: „Dieve, manau šįkart apsieisiu be Tavęs. Tai įveiksiu pats vienas. Bet ačiū už pasiūlymą.“
Kodėl gi mes taip elgiamės? Turbūt todėl, kad visus mus papirko mintis, kad yra kažkas vertingesnio, kažkas svarbesnio už Dievą. Kiekvienam tai skirtingas dalykas, tačiau idėja ta pati: Dievas nėra svarbiausias gyvenime. Iš tiesų, aš apsieičiau išvis be Jo.
Koks Dievo atsakas į tai?
Jis tai leidžia. Daugelis žmonių patiria savo ar kitų žmonių skausmingus Dievo valios neatitinkančių pasirinkimų rezultatus, tokius kaip žmogžudystė, seksualinė prievarta, godumas, apgaulė, šmeižtas, neištikimybė, pagrobimai ir kita.
Visa tai gali paaiškinti žmonės, kurie atsisakė Dievo bei Jo buvimo savo gyvenimuose. Jie elgiasi kaip nori, todėl jie ir aplinkiniai kenčia.
Jis nepasipūtęs. Iš tiesų, į Dievą galima žiūrėti kaip į užjaučiantį, besilenkiantį link mūsų, besitikintį, kad mes atsigręšime į Jį, jog Jis galėtų mums suteikti tikrą gyvenimą.
Jėzus pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, — aš jus atgaivinsiu.“1 Bet ne visi nori ateiti pas Jį. Jėzus apie tai kalbėjo: „Jeruzalė, Jeruzalė — ji žudo pranašus ir užmėto akmenimis pas ją siųstuosius. Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet jūs nenorėjote.“2
Jėzus dar kartą pabrėžia, kad problema yra mūsų santykiuose su Juo. „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, tikrai nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.“3
Kaip dėl tų siaubingų aplinkybių, kurias sukėlėme ne mes, o kiti? Kai jaučiamės puolami, svarbu suprasti, kad buvo siaubingai elgtasi net su pačiu Dievu. Viešpats supranta jus labiau nei įsivaizduojate.
Nėra nieko skausmingesnio nei tai, per ką Jėzus perėjo dėl mūsų. Jį apleido draugai, išjuokė netikintieji, mušė ir kankino prieš nukryžiavimą ir tada gėdingai demonstracijai prikalė Jį prie kryžiaus ir paliko mirti lėtai prarandant kvėpavimą.
Mes - Viešpaties kūriniai ir visgi Jis suteikė mums laisvę taip pasielgti, kad būtų išpildyti Šventojo Rašto žodžiai ir kad mes būtume išlaisvinti iš savo nuodėmių. Jėzui tai nebuvo staigmena. Jis žinojo, kokie išbandymai, skausmai ir pažeminimai Jo laukia.
„Kildamas aukštyn į Jeruzalę, Jėzus kelyje pasivadino savo dvylika mokinių į šalį ir pasakė jiems: „Štai mes kylame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų žinovams. Šie pasmerks Jį mirti ir atiduos svetimtaučiams, kad iš Jo tyčiotųsi, nuplaktų ir prikaltų prie stulpo. O trečią dieną Jis bus prikeltas.“4
Įsivaizduokite, kad žinote, jog tai nutiks jums. Jėzus supranta emocinę ir psichologinę kančią. Jėzus žinojo, kada Jį suims ir tą naktį Jis nuėjo melstis bei pasikvietė su savimi draugų.
„Nusivedęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, Jėzus ėmė liūdėti ir didžiai sielvartauti. Tada Jis tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite su manimi.“ Kiek paėjęs, Jis parpuolė veidu į žemę ir meldėsi sakydamas: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu.““5
Jėzus pasitikėjo savo trimis draugais, bet jie nesuvokė Jo kančių mąsto. Kai Jėzus grįžo, rado juos miegančius. Jėzus supranta, ką reiškia vienam eiti per skausmą ir begalinį liūdesį.
Štai kaip Jonas apibendrino tai savo evangelijoje: „Jis buvo pasaulyje ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis jo nepažino. Į savo kraštą atėjo, bet savieji Jo nepriėmė. O kas tik Jį priėmė, tiems Jis suteikė teisę tapti Dievo vaikais, nes jie tikėjo Jo vardu.“6 „Juk Dievas ne tam siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad šis pasaulį nuteistų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Mat Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.“7
Dalis to paaiškinama savanaudiškais, pilnais neapykantos veiksmais kitiems. Kai kurie įvykiai šiame gyvenime neturi paaiškinimo. Bet Dievas mums leidžia žinoti, kad Jis taip pat perėjo per šį skausmą ir supranta mūsų kančias. Jėzus savo mokiniams sakė: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Duodu ją ne taip, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės.“8
Yra pakankamai priežasčių bijoti ar nerimauti, bet Dievas gali mums suteikti ramybę, kuri yra didesnė už mūsų problemas. Visgi, Jis - Dievas, mūsų Kūrėjas. Tas, kuris buvo visada, kuris sukūrė visatą.
Net ir būdamas toks galingas, Jis žino mūsų mažiausias, nereikšmingiausias smulkmenas. Jei tikėsime Juo visa savo esybe, pasikliausime Juo, net ir susidūrus su sunkumais, Jis mus tvirtai laikys.
Jėzus sakė: „Aš jums visa tai kalbėjau, kad per mane turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs — aš nugalėjau pasaulį!“9 Jis perėjo mūsų galutinę grėsmę – mirtį – ir nugalėjo ją. Jis gali mums padėti ištverti šio pasaulio sunkumus ir atvesti mus į amžinąjį gyvenimą, jei tik Juo pasitikėsime.
Jėzus meldėsi: „Teisusis Tėve, išties pasaulis Tavęs nepažino, o aš Tave pažinau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei. Aš daviau jiems pažinti Tavo vardą ir duosiu dar pažinti, idant meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose ir aš būčiau juose.“10
Galbūt jūs klausiate „Kodėl gyventi taip sunku?“ Be Dievo žmonija lengvai pasiduoda pagundoms ir įsitraukia į neapykantą, rasizmą, seksualines prievartas, žmogžudystes.
Jėzus pasakė: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte.“11 Norėdami sužinoti, kaip užmegzti ryšį su Dievu, kviečiame skaityti „Pažinti Dievą asmeniškai”.
| ► | Kaip galite bendrauti su Dievu… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Mato 11:28 (2) Mato 23:37 (3) Jono 8:12 (4) Mato 20:17-19 (5) Mato 26:37-39 (6) Jono 1:10-12 (7) Jono 3:17,16 (8) Jono 14:27 (9) Jono 16:33 (10) Jono 17:25,26 (11) Jono 10:10
