•  Į pradžią >> Egzistencija >> Ar kada nors buvo tuštuma?

Ar kada nors buvo tuštuma?

Minčių kelionė į laiko pradžią, visatos kilmę ir protingo projekto problema...

Ar kada nors pagalvojote apie pradžią? Kas tai yra, anot jūsų? Žinote, tai yra bet kas, kas pasirodė pirmiausia. Arba tai yra bet kas, kas buvo čia nuo pat pradžių, ankstyviausiu laiko momentu. Ar kada nors bandėte susimąstyti apie tai?

Minutėlę, jūs sakote neįmanoma, kad pradžioje nieko nebuvo? Argi neįmanoma, kad prieš milijardus metų visiškai nieko nebuvo? Tai viena iš teorijų, apie kurią verta pamąstyti. Taigi aptarkime ją pasiremdami analogija.

Sakykime yra didelis kambarys. Jis yra visiškai uždaras ir tokio dydžio kaip futbolo stadionas. Tas kambarys yra visam laikui užrakintas, neturi jokių durų, langų ar skylių sienose.

Kambaryje nieko nėra. Visiškai nieko. Nei jokios dalelytės, nei ko nors kito. Jame nėra jokio oro. Ten visiškai nėra dulkių. Kambaryje nėra jokios šviesos. Tai hermetiškai uždarytas kambarys, kuris yra visiškai tamsus. Kas tada atsitinka?

Sakykime, kad mūsų tikslas yra kažką išgauti tame kambaryje. Tačiau yra tokios taisyklės: jūs negalite panaudoti nieko, kas yra už to kambario ribų. Taigi ką jūs darysite?

Na, jūs manote, kodėl gi man nepabandžius įžiebti liepsnos tame kambaryje? Tada kambaryje bent akimirką būtų šviesu. Tai būtų galima pavadinti kažkuo. Taip, tačiau jūs esate už kambario ribų. Taigi tai nėra leistina.

Bet jūs sakote, o jeigu aš galėčiau teleportuoti ką nors į tą kambarį, kaip filme „Žvaigždių vartai“! Vėlgi tai nėra leistina, nes jūs naudosite dalykus, kurie yra už kambario ribų. Taigi susiduriame su dilema: jūs turite kažką išgauti kambaryje, panaudodami tik tai, kas jame yra. Šiuo atveju kambaryje nieko nėra.

Na, jūs sakote, jeigu praeitų pakankamai laiko, galbūt kambaryje atsirastų mažytė dalelytė.

Šioje teorijoje yra trys problemos. Pirma, laikas pats savaime nieko nepadaro. Dalykai įvyksta per tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne pats laikas tuos dalykus sukelia. Pavyzdžiui, jeigu jūs lauktumėte 15 minučių, kol iškeps jūsų sausainiai, tai ne tos 15 minučių, o karštis orkaitėje juos iškeptų. Jeigu tuos sausainius paliksite 15 minučių ant stalo, jie patys savaime neiškeps.

Pagal mūsų analogiją, mes turime visiškai uždarą kambarį, kuriame visai nieko nėra. Laukimas 15 minučių pats savaime nieko nepakeis. Na, jūs sakote, o jeigu mes lauktume milijonus metų? Milijoną metų sudaro daugybė 15 minučių segmentų. Jeigu jūs lauktumėte milijoną metų, ar tas milijonas metų iškeptų jūsų sausainius?

Antra problema yra tokia: kodėl kažkas turėtų tiesiog „atsirasti“ tuščiame kambaryje? Tai turėtų turėti kokią nors priežastį. Bet juk kambaryje visiškai nieko nėra. Taigi kas iš to, kas yra kambaryje, galėtų tai sustabdyti? Kambaryje nieko nebūtų, kas galėtų sukelti kažko atsiradimą (tačiau priežastis turi kilti pačiame kambaryje).

Na, jūs sakote, o kaip dėl mažų dalelyčių? Argi ne labiau tikėtina, kad kambaryje atsiras mažos dalelytės, o ne koks nors didesnis objektas, kaip, pavyzdžiui, futbolo kamuolys?

Tai sukuria ir trečią problemą: dydis. Kaip ir laikas, dydis yra abstraktus. Jis yra reliatyvus. Sakykime jūs turite tris beisbolo kamuolius, kurie skiriasi dydžiu: vienas yra apie 3 metrų pločio, kitas yra 1,5 metrų pločio ir trečias yra normalaus dydžio. Kuris iš šių kamuolių labiausiai tikėtina, kad atsiras kambaryje?

Ar tai bus normalaus dydžio beisbolo kamuolys? Ne! Visų trijų kamuolių atsiradimo tikimybė tokia pati. Dydis nebus svarbus. Tai nėra esminis dalykas. Svarbiausia yra tai, ar galėtų, ar negalėtų, bet kuris, bet kokio dydžio beisbolo kamuolys tiesiog „atsirasti“ mūsų hermetiškai uždarytame, tuščiame kambaryje.

Jeigu jūs manote, kad net ir mažiausias beisbolo kamuolys negalėtų atsirasti kambaryje, nesvarbu, koks laiko tarpas praeitų, tada jūs turite padaryti tokią pačią išvadą ir dėl atomo. Dydis nėra esminis dalykas. Tikimybė, kad mažiausia dalelytė materializuosis be jokios priežasties, niekuo nesiskiria nuo tos, kad šaldytuvas materializuosis be priežasties!

Na, dabar tęskime analogiją toliau. Paimkime savo visiškai tamsų kambarį ir pašalinkime jo sienas. Tada ištempkime kambarį tiek, kad jis visomis kryptimis tęstųsi be galo. Dabar nieko nėra už kambario ribų, nes visur yra kambarys. Taškas.

Šiame juodame beribiame kambaryje nėra jokios šviesos, jokių dulkių, jokių dalelyčių, jokio oro, jokių elementų, jokių molekulių. Jame visiškai nieko nėra. Tiksliau sakant, mes galime tai pavadinti absoliučia tuštuma.

Taigi klausimas yra toks: jeigu iš pat pradžių, prieš milijardus metų, buvo absoliuti tuštuma, argi dabar taip pat nebūtų absoliuti tuštuma?

Taip. Kažkas, netgi būdamas labai nedidelis, negali susiformuoti iš absoliučios tuštumos. Dar ir dabar būtų absoliuti tuštuma.

Ką tai mums sako? Kad absoliuti tuštuma niekada neegzistavo. Kodėl? Todėl, kad, jeigu absoliuti tuštuma būtų kada nors egzistavusi, tai dar ir dabar būtų absoliuti tuštuma!

Jeigu absoliuti tuštuma kada nors egzistavo, tai už jos ribų nebūtų nieko, kas galėtų būti priežastimi kam nors atsirasti.

Vėlgi, jeigu absoliuti tuštuma būtų kada nors egzistavusi, tai dar ir dabar būtų absoliuti tuštuma.

Tačiau kažkas egzistuoja. Tiksliau sakant, daug dalykų egzistuoja. Pavyzdžiui, jūs esate kažkas, kas egzistuoja, labai svarbus kažkas. Taigi jūs esate įrodymas, kad absoliuti tuštuma niekada neegzistavo.

Jeigu absoliuti tuštuma niekada neegzistavo, tai reiškia, kad visada buvo Kažkas. Kas tai buvo?

Ar tai buvo vienas dalykas, ar daug dalykų? Ar tai buvo atomas? Dalelytė? Molekulė? Futbolo kamuolys? Pakitęs beisbolo kamuolys? Šaldytuvas? Kažkokie sausainiai?

Jei norite daugiau sužinoti apie Kažką, skaitykite straipsnio tęsinį Kažkas.

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI