•  Į pradžią >> Patirtis >> „Tėvo meilės laiškas man“

„Tėvo meilės laiškas man“

Nuo pat mažens augau krikščioniškoje aplinkoje. Nuo pirmos iki devintos klasės lankiau privačią krikščionišką mokyklą, kurioje mokėsi vaikai iš krikščioniškų šeimų. Prisipažinti, jog esi tikintis šioje mokykloje nebuvo gėda, visi save laikė tikinčiais. Prieš pamokas melsdavomės, skaitydavome Bibliją.

Buvau aktyvus bažnyčios veikėjas paauglių ir jaunimo tarpe. Dalyvaudavau visose stovyklose ar išvykose. Nuo pat mažens buvau mokomas skaityti Bibliją kasdien, todėl apie Dievą žinojau labai daug. Stengdavausi laikytis visų Jo įsakymų ir nuostatų, kuriuos išmokau skaitydamas Bibliją ar išgirdau bažnyčioje. Galvojau, jog geras ir Dievui priimtinas krikščionis esu tik tuomet, kol pavyksta paklusti visiems Dievo potvarkiams.

Visgi dvyliktos klasės pradžioje palūžau. Niekaip nepavykdavo laikytis dviejų Dievo įsakymų: Gerbk savo tėvą ir motiną bei nesvetimauk. Dažnai pykdavomės su mama. Negalėjau jai paklusti ir jos gerbti, kadangi ji draudė man bendrauti su draugais, kurie jai nepatiko, nesuprasdavo manęs jeigu pasakodavau jai apie mano santykius su merginomis, liepdavo dažniau likti namuose ir prižiūrėti mažuosius broliukus. Taip pat negalėjau susilaikyti nuo geidulingo žvilgsnio į mane supusias merginas. Žinojau, jog Dievui tai nepatinka, tačiau savo jėgomis negalėjau tam priešintis. Nusprendžiau, jog paklusti Dievui yra neįmanoma ir per sunku.

Dvyliktos klasės pradžioje pabėgau iš namų ir metus laiko gyvenau su draugais (po to grįžau gyventi į tikruosius namus). Nebelankiau bažnyčios, tapau visiškai nepriklausomas. Pradėjau mėgautis pasaulyje siūlomais malonumais: ištvirkauti su merginomis, be saiko rūkyti ir gerti, vartoti narkotikus. Buvau kaip pasiutęs šuo paleistas nuo grandinės. Dabar galėjau daryti tai, ko visada troškau, bet negalėjau dėl mamos ar krikščionių draugų įtakos. Kurį laiką toks gyvenimo būdas man labai patiko, tačiau vėliau ėmiau pastebėti tam tikrus tokio gyvenimo "šalutinius" poveikius. Tapau psichologiškai priklausomas nuo žolės ir neparūkęs nejutau jokio džiaugsmo užsiiminėti įprasta kasdiene veikla, bendrauti su žmonėmis. Kankino klausimas: "Kodėl rūkau ir darau tai, kas man nepatinka? Kokia jėga mane verčia tai daryti?" Iš tiesų, jaučiau lyg kažkas kitas verčia mane daryti tai, ko nenoriu. Klausiau savęs, kodėl jaučiuosi nelaimingas neparūkęs, nenusipirkęs naujo rūbo, nepabuvojęs kokiame nors vakarėlyje ar neapsilankęs soliariume? Visi tie dalykai, rodėsi, turėdavo suteikti daug džiaugsmo ir laimės, tačiau juos gavęs jaučiausi dar tuštesnis, o gyvenimas atrodė dar beprasmiškesnis. Kamavo pykčio protrūkiai namuose, įvairios baimės (pvz.: Ar mergina su kuria permiegojau, nepastojo? Ar aš nesergu lytiniu keliu plintančia liga? Ar ateityje turėsiu pinigų pragyvenimui, skolų grąžinimui? ir t.t.).

Supratau, jog turiu sugrįžti pas dangiškąjį Tėvą. Norėjau ramybės ir atleidimo už visą blogį, kurį pridariau Jo akyse, tačiau bijojau į Jį kreiptis. Bijojau, kad kartą atsiprašęs, vėliau savo blogumu Jį nuvilsiu ir vėl, todėl vengiau melstis atgailos malda. Tačiau Dievas tuo pasirūpino už mane. Tai jis padarė pasinaudodamas Facebook'u!

Kartą į draugus mane pakvietė Gintautas Abarius. Jis manęs nepažinojo, tačiau aš žinojau, kas jis yra. Šis pakvietimas buvo visiškai atsitiktinis, todėl nusprendžiau Gintautui atlikti išpažintį. Parašiau, jog trokštu bendravimo su Dievu, nes gyvenimas be Jo iš tiesų yra neįmanomas, tačiau bijau atgailauti.

Gintautas man atrašė du ilgus laiškus, kuriuose priminė apie dangiškojo Tėvo meilę, kurią galima įžvelgti sūnaus palaidūno istorijoje. Gintautas rašė, jog Dievas nepavargsta laukti nusidėjusių, niekada neprimena jų padarytų nuodėmių, bet atleidžia kartą ir visiems laikams. Ir tai ne dėl mano nuopelnų, ne dėl to, kaip gražiai krikščioniškai gyvenau, bet dėl to, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus mirė vietoje manęs. Tėvas priima mane ir visada priims dėl Savo Sūnaus padarytos aukos.

Supratau, jog nebegaliu ilgiau kankintis gyvendamas be Dievo. Lygiai po savaitės nuo šių laiškų gavimo, vieną naktį grįžęs iš eilinio vakarėlio, kuriame rūkėme žolę, susmukau prie savo lovos ir ėmiau raudoti. Prašiau, jog Dievas man atleistų ir priimtų į savo šeimą. Pajutau, kaip visa mano kaltė buvo pašalinta, man buvo iš tiesų atleista. Rodos taip stebuklingai tą pačią naktį Biblija man tapo nuostabiausia knyga pasaulyje, o aš tapau kitoks. Per vieną naktį nustojau rūkyti, gerti, keiktis, paleistuvauti, žiūrėti pornografiją. Dievas davė jėgų nebebendrauti su blogą įtaką man dariusiais draugais. Dabar kasdien matau Jo veikimą manyje ir aplink mane. Jis kasdien man atleidžia ir per Biblijoje užrašytus žodžius primena, kad mane besąlygiškai myli nepaisant to, kiek kartų suklydau tą dieną: supykau, pamelavau, skubotai priėmiau neprotingą sprendimą, neatleidau ir t.t. Šventoji Dvasia, kuri gyvena manyje parodo mano blogį ir kasdien duoda jėgų jam priešintis - taip aš kasdien keičiuosi ir panašėju į Dievo Sūnų Jėzų Kristų.

Be to, dangiškasis Tėvas mane apdovanojo nuostabia ir gražia žmona, kuri man yra lyg paties Dievo atvaizdas, gyvenantis mano namuose. Irena yra be galo mylinti ir atlaidi, net tada kai elgiuosi ypatingai bjauriai ir ją įskaudinu. Kartu mes mokomės mylėti vienas kitą ir kuo daugiau pasakoti kitiems žmonėms apie Dievo meilę, kurią Jis apreiškė viso pasaulio žmonėms siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų mirti už mūsų nuodėmes ir prisikelti. Per Jėzų Kristų aš vėl galiu gyventi taikoje su Tėvu!

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI