•  Į pradžią >> Egzistencija >> Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus? 2 dalis

Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus? 2 dalis

Tai straipsnio Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus? tęsinys.

Straipsnyje „Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus?“ buvo pateikti trys klaidingi požiūriai į krikščionybę:

  1. Krikščionybė remiasi aklu tikėjimu;
  2. Nesvarbu, kuo tikima, svarbiausia nuoširdus tikėjimas;
  3. Biblija yra mitų rinkinys.

Antroje straipsnio dalyje pateikiamas Josho McDowello kitų trijų nepagrįstų pažiūrų analizė.

R. Serafinaitės nuot.

4-oji klaidinga pažiūra: „Istorijos Jėzus yra nepažinus“

Jei kas istoriškai pastudijuotų Jėzaus iš Nazareto gyvenimą, tai atrastų tikrai puikų žmogų, bet ne Dievo Sūnų“. Kartais išsakoma tokia mintis: „Vadovaudamiesi ‘moderniąja istorijos’ traktuote niekada nerasite prisikėlimo“.

Žinote, tai tiesa. Bet dar nedarykite skubios išvados, leiskite paaiškinti. Šiandien daugeliui istorijos studijos susiplaka su Dievo nebuvimo bei stebuklų neįmanomumo idėjomis, taip pat su idėja, kad mes gyvename uždarame pasaulyje, o antgamčio nesama. Su tokiu išankstiniu nusistatymu pradedami „kritiniai, atviri ir sąžiningi“ istorijos tyrinėjimai. Kai studijuojamas Kristaus gyvenimas ir skaitoma apie Jo stebuklus ar prisikėlimą, padaroma tokia pati išvada, jog tai nebuvo stebuklas ar prisikėlimas, nes mes esą jau žinome (ne istoriškai, bet filosofiškai), kad Dievo nėra, kad mes gyvename uždarame pasaulyje, kad stebuklai neįmanomi, o antgamtiški dalykai neegzistuoja. Vadinasi, to negali būti. Taigi žmonės tokiu būdu samprotaudami atmeta Kristaus prisikėlimą dar prieš pradėję tyrinėti jį istoriškai.

Tokios išankstinės prielaidos yra ne tiek istorinė pozicija, kiek filosofinis nusistatymas. Tokia istorijos traktuotė remiasi „racionalistine prielaida“, kad Kristus negalėjo prisikelti iš numirusių. Užuot pirmiausia pradėję tirti istorinius duomenis, žmonės tam užkerta kelią „metafizinėmis spekuliacijomis“.

Johnas W. Montgomery’s rašo: „Prisikėlimo fakto negalima nuvertinti remiantis apriorine filosofine samprata; stebuklai yra įmanomi ne tik tokiu atveju, kai žmogus juos taip apibrėžia, – tačiau toks apibrėžimas pakerta adekvatų istorinį tyrimą.“1

Šiuo klausimu ganėtinai daug cituoju Montgomery’į, nes jis mane paskatino mąstyti apie istoriją. Jis sako: „Kantas įtikinamai parodo, jog visi argumentai ir sistemos prasideda nuo pirminių prielaidų; bet tai nereiškia, kad jos visos yra vienodai tinkamos. Geriau pradėti, kaip kad mes ir darome, nuo metodo, kuriuo remiantis ieškoma tiesos, o ne nuo daiktinio turinio prielaidos (šiuo atveju tiesos esmė aprioriškai postuluojama). Dabarties pasaulyje mes supratome, kad geriausiai šias sąlygas atitinka empirinių metodų prielaidos; tačiau atkreipkite dėmesį, kad mes naudojame tik mokslinio metodo prielaidas, o ne racionalistines scientizmo prielaidas (scientizmo religija).“2

Huizenga’os komentarus skeptišką istorijos traktavimą cituoja Montgomery’s. Huizenga rašo:

Svariausias prieš skeptišką istorijos traktavimą nukreiptas argumentas […] yra toks: žmogus, kuris dvejoja, kad istoriniai faktai ir tradicija gali būti teisingi, negali priimti ir savo paties pateikiamų įrodymų, vertinimo, faktų sugretinimo ir aiškinimo. Jis negali apriboti savo dvejonės vien istorine kritika. Tačiau jis privalo leisti jai veikti visame savo paties gyvenime. Netrukus jis atranda, jog jam pačiam ne tik kad stinga įtikinamų įrodymų, paaiškinančių daugybę įvairių jo paties gyvenimo aspektų, kuriuos buvo pratęs priimti kaip savaime suprantamą dalyką, bet jis pamato, kad išvis nėra jokių įrodymų. Trumpai tariant, kartu su savo skeptišku požiūriu į istoriją jis pats priverstas derintis prie viso filosofinio skepticizmo. Deja, filosofinis skepticizmas tėra gražus intelektualinis žaidimas ir juo vadovaujantis neįmanoma gyventi.3

Montgomery’s cituoja dar vieną specialistą. Amerikiečių Negyvosios jūros ritinių ekspertas Millaras Burrowsas iš Jeilio universiteto rašo:

Šiandien gana pastebimai reiškiasi tam tikra krikščioniškojo tikėjimo forma […], kai krikščioniškojo tikėjimo teiginiai yra laikomi viso labo išpažinimais, kuriuos individas priima kaip tikinčiųjų bendruomenės narys ir kurių neįmanoma pagrįsti jokiais įrodymais ar protu. Šios nuomonės besilaikantys žmonės nemano, jog Kristaus unikalumą galima būtų atskleisti atlikus istorinio tyrimo darbą. Tokie žmonės dažniausiai gana skeptiškai apie tai mąsto ir nesitiki ką nors sužinoti apie istorinį Jėzų. Jie pasitenkina turima savo nuomone ir su ja pasilieka. Tačiau aš jokiu būdu negaliu sutikti su tokiu požiūriu. Esu tvirtai įsitikinęs, jog istorinis Dievo apsireiškimas Jėzuje iš Nazareto turi būti kiekvieno tikro krikščioniškojo tikėjimo kertiniu akmeniu. Manau, jog kiekvienas istorinis klausimas apie realų Jėzų, gyvenusį Palestinoje prieš devyniolika šimtmečių, iš esmės yra svarbus.4

Montgomery’s papildo: istoriniai įvykiai yra „unikalūs, o vienintelis būdas patikrinti jų teisingumą ir tikrumą – istorinių dokumentų nagrinėjimas, apie tai mes jau kalbėjome. Jokiam istorikai nederėtų manyti istoriją esant uždara priežasčių ir padarinių sistema. Vienoje savo esė5 Cornellio logikas Maxas Blackas teigia, jog pati priežasties koncepcija ‘yra labai savita, nesisteminga ir klaidinanti sąvoka’, todėl ‘bet kokios pastangos nustatyti ir įtvirtinti „universalų priežastingumo dėsnį“ turėtų būti bevaisės.“6

Istorikas Ethelbertas Staufferis pateikia keletą pasiūlymų, kaip derėtų traktuoti istoriją: „Kaipgi mes, istorikai, elgiamės, kai susiduriame su staigmenomis, kurios prieštarauja visiems mūsų lūkesčiams, galbūt visiems mūsų įsitikinimams ar netgi visai mūsų epochos dvasiai ir tiesos supratimui? Tuomet mes sakome, kaip kažkada tokiais atvejais sakydavo vienas didis istorikas: ‘Visko gali būti’. Ir kodėl gi ne? Istorikui, kuris sugeba kritiškai vertinti faktus, nieko nėra neįmanomo.“7

Istorikas Philipas Schaffas papildo šią nuomonę: „Istoriko uždavinys nėra iš savo išankstinių nuomonių suregzti istoriją ir surikiuoti įvykius taip, kaip jam patinka. Istoriko uždavinys – atkurti istoriją pagal visus labiausiai patikimus jam prieinamus įrodymus ir leisti jai kalbėti pačiai už save.“8

Robertas M. Hornas stengiasi paaiškinti, kodėl žmonės vertindami istoriją būna tokie šališki. Jis sako:

Žmogus, neigiantis Dievo egzistavimą, nieku gyvu nenorės tikėti Biblija. Musulmonas, kuris yra įsitikinęs, kad Dievas negali gimdyti, nė už ką Dievo žodžiu neįvardins knygos, kurioje mokoma, jog Kristus yra Dievo viengimis Sūnus.
Kai kurie žmonės įsitikinę, jog Dievas negali būti asmeniškas, todėl Jį suvokia Galutine Būties Priežastimi. Tokie žmonės nepriims Biblijos kaip asmeninio Dievo apreiškimo. Jų manymu, Biblija negali būti asmeninis „AŠ ESU, KURIS ESU“ (žr. Iš 3:14) žodis. Dar kiti visiškai netiki antgamčiu, stebuklais. Jie nenorės patikėti knyga, kurioje mokoma, jog Kristus prisikėlė iš numirusių. Taip pat yra ir tokių žmonių, kurie įsitikinę, jog, Dievui perduodant tiesą per nuodėmingus žmones, toji tiesa neišvengiamai išsikraipo. Jie manys, jog Biblija ar bent jau jos dalis tėra tik žmonių kūrinys.9

Man istorija – tai „liudijimu pagrįstas praeities pažinimas“. Kai kurie, išgirdę tokį apibrėžimą, sako: „Aš su tuo nesutinku“. Tuomet aš jų klausiu: „Ar jūs tikite, kad Linkolnas iš tikrųjų gyveno ir buvo JAV prezidentas?“ Paprastai jų atsakymas būna „taip“, nors nė vienas jų nebuvo sutikęs ar matęs gyvo Linkolno. Liudijimas yra vienintelis būdas sužinoti. Tas liudijimas gali būti daiktinis, žodinis ar raštiškas.

Dėmesio! Pateikiant tokį istorijos apibrėžimą, būtina nustatyti liudijimą pateikusių liudytojų patikimumą.

5-oji klaidinga pažiūra: „Mylintys krikščionys turėtų pritarti ir kitokioms religinėms pažiūroms“

R. Serafinaitės nuot.

„Jūs, krikščionys, manote, kad tik jūsų vienų požiūris yra teisingas, o visų kitų požiūriai – klaidingi. Kodėl jūs tokie netolerantiški? Kodėl negalite priimti kitų žmonių tokių, kokie jie yra, ir jų pažiūrų nelaikote teisingomis?“

Tokia kritika paprastai atspindi tam tikras pažiūras, mat visuomenėje atsirado naujas tolerancijos supratimas. Žodis „toleruoti“ anglų kalbos žodyne apibrėžiamas taip: „Atsižvelgti ir gerbti [kito įsitikinimus, jų praktikavimą ir pan.], su tuo nesutinkant ir tam nepriariant“ ir „pakęsti arba susitaikyti [su tuo, kas mums nelabai patinka]“. Apaštalas Paulius šią koncepciją yra išreiškęs tokiais žodžiais: „Meilė […] visa pakelia“10.

Tačiau šiandien yra išplitęs naujas tolerancijos apibrėžimas ir jis tiesiog sistemingai brukamas visiems žmonėms. Thomas A. Helmbockas, Lambda Chi Alpha klubo viceprezidentas, sako: „Naujas tolerancijos apibrėžimas yra toks: […] kiekvieno individo įsitikinimai, gyvenimo būdas ir tiesos supratimas yra lygūs ir vienodai teisingi. […] Tavo įsitikinimai ir mano įsitikinimai yra vienodai teisingi, o tiesa yra reliatyvi.“

Žmonės, taip klaidingai suprantantys, mano, kad tiesa gali apimti viską – t.y. kad po savo sparnais priglausti ji gali net ir tuos teiginius, kurie vienas kitam tiesiogiai prieštarauja. Deja, reikia pasakyti, jog tiesa toli gražu nėra visa apimanti, nes tai, kas nėra teisinga, ji atmeta kaip klaidinga.

Pavyzdžiui, teiginys, jog Vašingtonas yra JAV sostinė, yra teisingas. Tai reiškia, kad joks kitas JAV miestas nėra šios šalies sostinė. Tiesą sakant, joks kitas miestas šioje žemėje ar net visatoje negali būti teisėtai laikomas JAV sostine. Yra tik vienas vienintelis miestas, galintis būti JAV sostine. Ir tai yra Vašingtonas.

Tai, kad yra tik vienas miestas, kuris yra JAV sostinė, dar nereiškia, jog šią tiesą tvirtinantys žmonės netolerantiški. Galbūt tai tvirtinantys žmonės patys mieliau linkę „sirgti“ už kitus miestus ir gyvena kitame mieste ar netgi visai kitoje valstybėje. Tai, kad žmogus kaip tiesos laikosi vienut vienintelio teiginio apie Vašingtoną, dar nenusako ar jis tolerantiškas ar netolerantiškas. Tiesiog toks žmogus yra teisus ir neklysta sakydamas, jog Vašingtonas yra JAV sostinė.

Tai būtų analogiška ir kalbant apie krikščionybę. Jei krikščioniškojo tikėjimo teiginiai yra teisingi – o daugelis žmonių juos tokiais ir pripažįsta – dar nereiškia, kad tie žmonės yra tolerantiški ar netolerantiški (kaip ir tie, kurie sutinka, kad Vašingtonas – JAV sostinė). Tiesiog jie yra teisūs arba klysta dėl to, kaip Dievas apreiškė save pasauliui. Jei jie teisūs, tai iš tiesų nėra jokio kito kelio pas Dievą kaip tik per Kristų. Jei jie klysta, tai krikščionybė tėra apgaulė. Esmė čia yra tiesa, o ne tolerancija.

Klaidingas netolerantiškumo supratimas skatina žmogų išlikti atvirą visoms nuomonėms net ir tuo atveju, kai galimų variantų ratas siaurėja ir telieka vienas teisingas atsakymas. Ar taip turėtų būti? Bet tai nelogiška. Apologetai Normanas Geisleris ir Ronas Brooksas teigia:

Gerai yra pripažinti tai, jog aš galiu ir suklysti. Tačiau blogai yra laikytis įsikibus savo nuomonės net ir tada, kai visi įrodymai byloja priešingai. Be to, niekas neturėtų daryti galutinių išvadų dar neišanalizavęs be visų turimų įrodymų bei faktų; taip pat būtina atmesti savo išankstinius nusistatymus. […] Nejau mes turėtume išlikti „plačių pažiūrų“ ir priimti bet kokią nuomonę net ir tada, kai logika ir įrodymai byloja, jog yra tik vienas teisingas atsakymas? Tą pačią klaidą daro ir „siaurų pažiūrų“ žmonės. […] O ką, jei absoliutizmas yra teisinga pažiūra? Ar atvirumo irgi nederėtų laikyti absoliučiu? Kitaip tariant, atvirumas negali būti teisingas, jei jis nėra atviras tam tikriems absoliutams, kurių negalima nuneigti. Plačių pažiūrų nederėtų painioti su tuštybe. Žmogus neturėtų likti atviras alternatyvai, kai teisingas yra tik vienas variantas11.

Iš tiesų netolerantiškas ir siaurų pažiūrų yra tas žmogus, kuris atsisako tikėti net ir esant tvirtiems, krikščionybę paremiantiems įrodymams.

6-oji klaidinga pažiūra: „Tai intelektualinė problema“

R. Serafinaitės nuotr.

Dažniausiai žmogus Kristų atmeta vadovaudamasis ne tiek savo protu, kiek valia. Tai ne „Aš negaliu su tuo sutikti“, o veikiau „Aš nenoriu su tuo sutikti“.

Esu sutikęs nemaža žmonių, pateikiančių aibes intelektualinių išvedžiojimų, ir tik keletą išties turinčių intelektualinių problemų. Išsisukinėjantis žmogus visad prisimanys milijoną dingsčių. Gerbiu žmones, kurie ištyrinėja Kristaus teiginius specialiai tam skirdami laiko ir tik tuomet daro išvadą, jog jie negali visu tuo patikėti. Pažįstu žmogų, kuris aiškiai žino ir gali konkrečiai pasakyti, kodėl negali tikėti (jis yra išanalizavęs faktus ir istoriją). Aš puikiai žinau, kodėl tikiu (taip pat išanalizavęs faktus ir istoriją). Toks žinojimas duoda bendrą pagrindą tolesnėms diskusijoms ir bendravimui.

Pastebėjau, jog dauguma žmonių Kristų atmeta dėl vienos ar keleto išvardytų priežasčių:

  1. Dėl nežinojimo arba nepažinimo12 13
  2. Dėl išdidumo14
  3. Dėl moralinių problemų15
Aš nenorėjau, kad pasaulis turėtų kokią nors prasmę, ir tam buvo savų priežasčių. Taigi galiausiai aš taip ir tariau – pasaulis neturi prasmės – ir šiam savo tvirtinimui pagrįsti be vargo pasitelkiau pakankamai įtikinamų argumentų. Filosofui, kuris pasaulyje nemato prasmės, iš tiesų rūpi ne tik metafiziniai dalykai. Kartu jis nori įrodyti, jog nėra prasmės nedaryti to, kas jam patiktų. Kodėl gi jam nesielgti taip, kaip jam geriau, arba kodėl gi jo draugai negalėtų užgrobti politinės valdžios ir valdyti taip, kaip jiems atrodo parankiau? […] Man asmeniškai toji beprasmybės filosofija iš esmės tebuvo mano išsivadavimo – seksualinio ir politinio – instrumentas.
  – ALDOUS HUXLEY, ateistas

Kartą man teko bendrauti ir konsultuoti moterį, kuri buvo labai nusistačiusi prieš krikščionybę, nes manė, kad šis tikėjimas neturi šaknų istorijoje ir negali būti pagrįstas faktais. Visus aplinkinius ji jau buvo pasistengusi įtikinti, jog karštai ieškojo atsakymo ir dar studijuodama universitete suprato, kad jos protas negali priimti nepagrįstų tikėjimo teiginių. Žmonės, anksčiau liudiję jai tiesą apie Kristų, vienas po kito nuleido rankas. Jie nebeturėjo jai ką pasakyti, nes į aibes jos metamų kaltinimų stengėsi atsakyti remdamiesi protu.

Išklausęs moterį, uždaviau jai keletą klausimų. Po kokio pusvalandžio ji man prisipažino, jog visus tik mulkino, o pati prigalvojo tų „intelektualinių abejonių“ tik tam, kad pateisintų savo moralines nuostatas.

Visuomet reikia griebti jautį už ragų – t.y. žiūrėti į problemos esmę, atsakyti į svarbiausią klausimą, o ne knaisiotis paviršiuje, nors dažniausiai tas paviršius visų pirma ir krenta mums į akis.

Vienas New England universiteto studentas man taip pat pareiškė turįs „intelektualinę problemą“ ir dėl to negalįs priimti krikščionybės ir Kristaus kaip Išganytojo. „Kodėl gi jums sunku patikėti?“ – paklausiau aš. Jis atsakė: „Nes Naujasis Testamentas nėra patikimas“. Tada aš vėl jo paklausiau: „O jei aš sugebėčiau jums įrodyti, kad Naujasis Testamentas yra vienas patikimiausių senovės literatūros kūrinių, ar jūs tikėtumėte?“ Jis atkirto: „Ne“. Tuomet aš jam pasakiau: „Vadinasi, tai visai ne proto problema, o valios ir noro reikalas“.

Kitas to paties universiteto magistrantas po mano paskaitos „Prisikėlimas – apgaulė ar istorinis faktas?“ apipylė mane klausimais, kurie iš tiesų labiau panėšėjo į kaltinimus. (Beje, vėliau sužinojau, jog taip jis užsipuldavo daugumą krikščionių lektorių.) Galiausiai po keturiasdešimt penkių minučių tokio „dialogo“ aš jo paklausiau: „Jei man pavyktų jums įrodyti, kad Kristus prisikėlė iš numirusių ir yra Dievo Sūnus ir tuo klausimu neliktų nė šešėlio abejonės, ar tuomet patikėtumėte Kristumi kaip tokiu?“ Į tai jis atšovė pabrėžtinai ištardamas: „Ne“.

Michaelas Greenas cituoja Aldousą Huxley’į – ateistą, sugriovusį daugelio įsitikinimus ir dažnai vadinamą didžiuoju intelektualu. Huxley’s pripažįsta, jog pats yra šališkas, o jo teiginiai tendencingi:

Aš nenorėjau, kad pasaulis turėtų kokią nors prasmę, ir tam buvo savų priežasčių. Taigi galiausiai aš taip ir tariau – pasaulis neturi prasmės – ir šiam savo tvirtinimui pagrįsti be vargo pasitelkiau pakankamai įtikinamų argumentų. Filosofui, kuris pasaulyje nemato prasmės, iš tiesų rūpi ne tik metafiziniai dalykai. Kartu jis nori įrodyti, jog nėra prasmės nedaryti to, kas jam patiktų. Kodėl gi jam nesielgti taip, kaip jam geriau, arba kodėl gi jo draugai negalėtų užgrobti politinės valdžios ir valdyti taip, kaip jiems atrodo parankiau? […] Man asmeniškai toji beprasmybės filosofija iš esmės tebuvo mano išsivadavimo – seksualinio ir politinio – instrumentas16.

Bertrandas Russellas – kitas pavyzdys tokio intelektualo ateisto, kuris kruopščiai neištyrinėjo visų krikščionybę patvirtinančių faktų ir įrodymų. Pavarčius jo esė „Kodėl aš nesu krikščionis“, akivaizdu, jog jis nė karto neanalizavo Jėzaus prisikėlimą patvirtinančių faktų. O jo pastabos verčia manyti, jog jis vargu ar apskritai kada nors buvo atsivertęs Naująjį Testamentą. Iš tiesų keista, kad žmogus nesiima nuodugniai studijuoti prisikėlimo, nes juk prisikėlimas yra krikščionybės pamatas17.

Jėzus yra pasakęs: „Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos“18.

Jei žmogus susipažįsta su Jėzaus Kristaus teiginiais ir nori žinoti, ar jie yra teisingi, ir – jei jie teisingi – nori juos vykdyti, tai tas žmogus tikrai supras ir žinos, ar tas mokslas iš Dievo, ar ne. Tačiau jei žmogus neturi noro sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, tai jis nieko ir nesužinos.

Prancūzų filosofas B. Pascalis rašo: „Įrodymai, patvirtinantys Dievo egzistavimą ir Jo dovaną, yra daugiau nei įtikinantys. Tačiau tie, kuriems nereikia Jo ar Jo dovanos, visuomet suras būdų, kaip to nepriimti.“

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

(1) Montgomery, John Warwick. The Shape of the Past. Ann Arbor: Edwards Brothers, 1962, 139 - 144psl.
(2) The Shape of the Past, 144psl.
(3) The Shape of the Past, 139 - 140psl.
(4) Montgomery, John W. History and Christianity. Downers Grove, Ill.: InterVarsity Press, 1971, 15 – 16psl.
(5) Models and Metaphors. Ithalica: Cornell University Press. 1962. 16 p.
(6) History and Christianity, 76psl.
(7) History and Christianity, 76psl.
(8) Schaff, Philip. History of the Christian Church, reprint ed. Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans, 1962, 175psl.
(9) Green, Michael. Runaway World. Downers Grove, Ill.: InterVarsity Press, 1968, 10psl.
(10) Pirmas laiškas korintiečiams 13:7
(11) Geisler, Norman L., and Ronald M. Brooks. When Skeptics Ask. Wheaton, Ill.: Victor, 1990, 259psl.
(12) Laiškas romiečiams 1:18-23
(13) Evangelija pagal Matą 22:29
(14) Evangelija pagal Joną 5:40-44
(15) Evangelija pagal Joną 3:19-20
(16) Runaway World, 36psl.
(17) Runaway World, 36psl.
(18) Evangelija pagal Joną 7:17

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI