•  Į pradžią >> Egzistencija >> Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus?

Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus?

Ar visa krikščionybei išsakyta kritika yra pagrįsta? Rimtai pasverta? Keletas nepagįstų mitų apie krikščionybę.
E. Kordiukovo nuot.

Šiandieninis pasaulis tikintiesiems meta daug iššūkių. Krikščionys privalo žinoti ir mokėti įrodyti, jog jų tikėjimas yra pagrįstas faktais ir aktualus. Vis dėlto tam, kad žmogus pamatytų, kas iš tiesų yra krikščionybė, reikia pašalinti tam tikras išankstines nuostatas. Krikščionybės atveju daugelis žmonių prisiartina prie jos turėdami klaidingą mąstymą, todėl negali pamatyti, kas tai yra iš tiesų.

Šiame straipsnyje yra pateikiami trys klaidingi požiūriai į krikščionių tikėjimą. Tas pažiūras pakomentavo Joshas McDowellas savo bestseleryje „Įrodymai, kurių neįmanoma paneigti“. Straipsnyje rasite trumpas išvadas, prie kurių priėjo šis autorius.

1-oji klaidinga pažiūra: „Aklas tikėjimas“

Gana dažnas kaltinimas, kandžiai nukreiptas prieš krikščionis, skamba taip: „Jūs, krikščionys, esate pasigailėtini! Visa, ką turite, tai aklas tikėjimas“. Toks teiginys rodo, jog kaltintojas mano, jei žmogus nori tapti krikščionimi, turi įvykdyti „intelektinę savižudybę“.

Asmeniškai „mano širdis negali džiaugtis tuo, ką protas atmeta“. Mano širdis ir galva sukurtos tam, kad veiktų ir tikėtų harmoningai. Kristus įsakė mums „mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu1

Kai Jėzus Kristus ir apaštalai kvietė žmogų tikėti, tai nebuvo „aklas tikėjimas“, bet „protingas tikėjimas“. Apaštalas Paulius pasakė „žinau, kuo įtikėjau“2. Jėzus kalbėjo: „jūs pažinsite [ne ignoruosite] tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“3.

Žmogaus įsitikinimai apima „protą, emocijas ir valią“. Man patinka, kaip apie tai kalba F.R. Beattie: „Šventoji Dvasia neteikia širdžiai aklo ir nepagrįsto tikėjimo“4.

„Tikėjimas krikščionybėje, – teisingai rašo Paulas Little’as, – remiasi įrodymais. Tai pagrįstas tikėjimas. Krikščioniška prasme tikėjimas pergalingesnis už protą, ne stoja prieš jį“5. Tikėjimas yra širdies pasitikėjimas įrodymų pakankamumu.

Dažnai krikščionys kaltinami aklu „šuoliu į tamsą“. Ši mintis dažnai priskiriama Kierkegaard’ui.

Man krikščionybė buvo ne „šuolis į tamsą“, o „žingsnis į šviesą“. Aš paėmiau kokius tik galėjau surinkti įrodymus ir padėjau juos ant svarstyklių lėkštės. Svarstyklės pasviro į Kristaus, Dievo Sūnaus, prisikėlusio iš numirusių, pusę. Įrodymai taip smarkiai nusvėrė Kristaus pusėn, kad tapęs krikščionimi aš „žengiau į šviesą“, o ne „šokau į tamsą“.

Jei būčiau išpažinęs „aklą tikėjimą“, būčiau atstūmęs Jėzų Kristų ir nusigręžęs nuo visų įrodymų.

Būkite atsargūs. Aš nesakau, kad be abejonės šešėlio įrodžiau, jog Jėzus yra Dievo Sūnus. Ką aš dariau – tai tyrinėjau įrodymus ir svėriau pranašumus bei trūkumus. Rezultatai parodė, kad Kristus turi būti tas, kas skelbėsi esąs, ir aš turėjau padaryti sprendimą, kurį ir padariau. Skubi daugelio reakcija būna: „tu radai tai, ką norėjai rasti“. Tai ne tas atvejis. Aš tyrinėjimais patvirtinau tai, ką norėjau paneigti. Aš mėginau paneigti krikščionybę. Turėjau polinkį ir išankstinį nusistatymą ne Kristaus naudai, o prieš Jį.

Hume’as pasakytų, kad istoriniai įrodymai negalioja, nes negali įrodyti „absoliučios tiesos“. Aš ieškojau ne absoliučios tiesos, o „istorinės tikimybės“.

Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėjimas į Kristų. Jo reikšmė ir vertė nėra tame, kas tiki, bet tame, į Kurį tikima – ne tame, kuris pasitiki, bet tame, Kuriuo pasitikima.

Žmogus, neturintis „objektyvaus kriterijaus, – sako Johnas W. Montgomery’s, – norėdamas prasmingai pasirinkti prioritetus, sutrinka. Išmėginant krikščioniškąjį tikėjimą Prisikėlimas suteikia pagrindą istorinei tikimybei. Vadinasi, pagrindas yra tik viena iš tikimybių, o ne vienas iš neabejotinų faktų, bet tikimybė yra vienintelis pamatas, kuriuo remdamosi ribotos žmogiškos būtybės gali daryti kokius nors sprendimus. Tik dedukcinė logika ir gryna matematika gali suteikti ‘logiškai neabejotiną tikrumą’; ir suteikia, nes kyla iš akivaizdžių formalių aksiomų (pvz., tautologija, jei A, tai A), susijusių su bet kokiais faktais. Vos įžengę į faktų karalystę turime priklausyti nuo tikimybės; tai galbūt apgailėtina, bet neišvengiama.“6

Baigdamas savo keturis straipsnius His žurnale, Johnas W. Montgomery’s apie istoriją ir krikščionybę rašo, kad jis „mėgino parodyti, jog istorinės tikimybės svoris gula ant Jėzaus skelbimosi įsikūnijusiu Dievu, žmonių Gelbėtoju ir ateisiančiu pasaulio Teisėju pagrįstumo. Jei tikimybė iš tiesų paremia šiuos tvirtinimus (o ar galime tikrai tai paneigti, išstudijavę įrodymus?), tai mes ir turime elgtis pagal juos“7.

2-oji klaidinga pažiūra: „Tik būk nuoširdus“

J. Aleknos nuot.

Krikščioniškasis tikėjimas yra objektyvus tikėjimas; taigi jam reikia turėti objektą. Krikščioniškasis „gelbstintis“ tikėjimas – tai tikėjimas, sukuriantis žmogaus bendrystę su Jėzumi Kristumi (objektu), ir yra visiškai priešingas šiandien įprastai vartojamam „filosofiniam“ tikėjimo terminui. Mes nesutinkame su teze: „Nesvarbu kuo tiki; jei tiki, to ir pakanka“.

Leiskite pailiustruoti. Kartą diskutavau su Midwesterno universiteto filosofijos fakulteto vadovu. Atsakydamas į klausimą, aš užsiminiau apie prisikėlimo svarbą. Tuomet oponentas mane pertraukė ir gana sarkastiškai tarė: „Nagi, McDowellai, svarbiausia ne tai, ar prisikėlimas įvyko, ar neįvyko; bet tai, ar tu tiki, jį įvykus“. Jis leido suprasti (iš tiesų drąsiai tvirtindamas), kad pats svarbiausias dalykas yra mano tikėjimas. Aš tuoj pat atsakiau: „Sere, svarbu kuo aš, kaip krikščionis, tikiu, nes krikščioniškajam tikėjimui vertę suteikia ne tas, kuris tiki, bet tas, kuriuo tikima, tikėjimo objektas“. Ir pratęsiau: „Jei kas nors man įrodytų, kad Kristus nebuvo prikeltas iš numirusių, tai aš netekčiau pateisinamo pagrindo savo krikščioniškajam tikėjimui“8.

Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėjimas į Kristų. Jo reikšmė ir vertė nėra tame, kas tiki, bet tame, į Kurį tikima – ne tame, kuris pasitiki, bet tame, Kuriuo pasitikima.

Netrukus po tos diskusijos į mane kreipėsi bendradarbis musulmonas ir tikrai pamokančio pokalbio metu labai nuoširdžiai pasakė: „Pažįstu daug musulmonų, kurie tiki Mahometą labiau nei kai kurie krikščionys Kristų“. Atsakiau: „Gali būti, bet krikščionis yra išgelbėtas. Matote, nesvarbu, kiek turima tikėjimo, svarbu tai, kas tavo tikėjimo objektas; toks yra krikščioniškas požiūris į tikėjimą“.

Dažnai girdžiu studentus teigiant: „Kai kurie budistai labiau pasišventę ir turi daugiau tikėjimo Buda [tai parodo klaidingą budizmo supratimą] negu krikščionys Kristumi“. Aš tik galiu atsakyti: „Galbūt, bet krikščionis yra išgelbėtas“.

Paulius sakė: „Žinau, kuo įtikėjau“. Tai paaiškina, kodėl krikščionių Evangelijos centre yra Jėzaus Kristaus asmuo.

Johnas Warwickas Montgomery’s rašo: „Jei mūsų tikėjimo Kristus nukrypsta nuo biblinio istorijos Jėzaus, mes tuo pačiu nukrypimo laipsniu irgi prarandame tikrąjį tikėjimo Kristų. Vienas iškiliausių mūsų laikų krikščionių istorikų, Herbertas Butterfieldas sakė: ‘Būtų pavojinga klaida įsivaizduoti, kad istorinės religijos ypatybės būtų išlaikytos, jei teologų Kristus būtų atsiskyręs nuo istorijos Jėzaus’.“9

Kitaip tariant, reikia vengti nuostatos „Netrikdyk manęs faktais, ir taip galva plyšta!“ Krikščioniui istoriniai faktai, užrašyti Šventuosiuose Raštuose, yra būtini. Todėl ir apaštalas Paulius sakė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. […] O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“10.

3-ioji klaidinga pažiūra: „Biblija pilna mitų“

R. Serafinaitės nuotr.

Kritikai kartais tvirtina: „Tokių įvykių, kaip Jėzaus gimimas iš mergelės, prisikėlimas bei žengimas dangun, vandens pavertimas vynu ir vaikščiojimas vandeniu, iš tiesų nebuvo. Jie buvo įterpti, kad pakeltų Jėzų į dieviško asmens padėtį, nors, jei jis išvis yra gyvenęs, tai buvęs ne daugiau nei paprastas mirtingasis.“

Pasaulinės literatūros kurso profesorius, su kuriuo kalbėjausi, paklausė: „Ką manote apie graikų mitologiją?“ Atsakiau kitu klausimu: „Turite omenyje, ar Jėzaus gyvenimo įvykiai – prisikėlimas, gimimas iš mergelės ir t.t. – yra tik mitas?“ Jis tarė: „Taip“. Paaiškinau, kad yra akivaizdžių skirtumų tarp įvykių, užrašytų Biblijoje apie Kristų, ir pasakojimų graikų mitologijoje, kurie tam tikrais atžvilgiais lyg ir panašūs. Panašios graikų mitologijos istorijos, tokios kaip prisikėlimai ir kitos, kalba ne apie tikrus asmenis iš kūno ir kraujo, bet apie neistorinius, pramanytus, mitologinius veikėjus. Tačiau krikščionybės atveju tie įvykiai priskiriami istoriniam Jėzui iš Nazareto, kurį Naujojo Testamento rašytojai pažinojo asmeniškai. Profesorius sutiko: „Jūs teisus, niekada anksčiau to nesupratau“.

Liudytojai

Naujojo Testamento rašytojai buvo arba patys aprašomų įvykių liudytojai, arba užrašė tų įvykių tiesioginių liudytojų pasakojimus. Tai, kad jie asmeniškai dalyvavo įvykiuose, yra aišku iš tokių pasakymų:

  • „Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę“11.
  • „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.“12
  • „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą.“13
  • „Pirmoje knygoje, Teofili, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.“14
  • „Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.“15
  • „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtume gyvenimą per jo vardą.“16
  • „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.“17
  • „Jūsų vyresniuosius prašau aš, irgi vyresnysis bei Kristaus kentėjimų liudytojas, taip pat šlovės, kuri bus apreikšta, dalyvis“18.
  • „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“19.
  • Apaštalas Petras skelbė: „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote.“20
  • Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto“. Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje. Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“. Agripa atsakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“21

Taip, jūs tai žinojote…

Be to, Naujojo Testamento rašytojai rėmėsi ir jų skaitytojų ar klausytojų tiesioginiu faktų bei įrodymų apie Jėzaus Kristaus asmenybę pažinimu. Autoriai ne tik sakė „Va, mes matėme tai“ ar „Girdėjome tai“, bet, atsisukę į pačius priešiškiausius kritikus, pareiškė: „Jūs taip pat žinote šiuos dalykus. Jūs juos matėte; jūs patys žinote apie tai.“ Verčiau reikėtų pasisaugoti, o ne sakyti savo priešininkams „Jūs irgi tai žinote“, nes, jei neteisingai atpasakosite smulkmenas, kritikai nudžiugę netrukus parodys tas klaidas. Tačiau apaštalai elgėsi būtent taip, ir kritikai negalėjo paneigti jų argumentų.

Skirtumai tarp mito ir istorijos

Naujojo Testamento rašytojai neabejotinai suprato skirtumus tarp mito, legendos ir tikrovės.

Jei jis [Biblijos kritikas] sako man, kad kažkas Evangelijoje yra legenda ar prasimanymas, aš noriu sužinoti, kiek legendų ir prasimanytų istorijų jis yra perskaitęs, kiek išlavėjęs jo skonis atskiriant juos pagal kvapą; o ne tai, kiek metų jis studijavo tą Evangeliją. […] Aš visą gyvenimą skaičiau eilėraščius, romanus, sceninę literatūrą, legendas, mitus. Žinau, į ką jie panašūs. Žinau, kad nė vienas iš jų nėra panašus į Evangeliją.
  — C.S. LEWIS, viduramžių ir renesanso literatūros profesorius, Kembridžo universitetas, „Narnijos kronikų“ autorius

S. Estbornas knygoje „Nutvertas Kristaus“ (angl. Gripped by Christ) pasakoja apie žmogų, vardu Anathas Nathas, kuris buvo atsidavęs hinduizmui. Nathas „studijavo ir Bibliją, ir Šastras. Jo protą ypač sudomino dvi biblinės temos: pirmoji – įsikūnijimo realumas, antroji – žmogaus nuodėmių atpirkimas. Šias doktrinas jis ketino suderinti su hinduizmo Raštais. Nathas atrado paralelę tarp Vedų dievo-kūrėjo Pradžiapačio ir Kristaus pasiaukojimo. Tačiau jis įžvelgė ir esminį skirtumą. Jėzus iš Nazareto yra istorinis asmuo, o Vedų Pradžiapatis – mitologinis simbolis, kuris yra priskiriamas keletui asmenybių. ‘Jėzus yra tikrasis Pradžiapatis, – pasakė jis, – tikrasis pasaulio Gelbėtojas’.“22

J.B. Phillipsas, kurį cituoja E.M. Blaiklockas, teigia: „‘Daugybę mitų esu skaitęs graikiškai ir lotyniškai, bet nerandu čia nė menkiausio mito kvapo’. Daugelis žmonių, mokančių graikų bei lotynų kalbas, sutiktų su juo, kad ir koks būtų jų požiūris į Naujojo Testamento pasakojimus.“23

C.S. Lewisas tikrai yra tas literatūrologas mokslininkas, kuris sutinka, kad Biblijos pasakojimai nėra mitologiniai ar legendiniai. Komentuodamas Evangeliją pagal Joną, Lewisas bara kritikus, manančius, jog Evangelija nėra istoriška:

Jei jis [Biblijos kritikas] sako man, kad kažkas Evangelijoje yra legenda ar prasimanymas, aš noriu sužinoti, kiek legendų ir prasimanytų istorijų jis yra perskaitęs, kiek išlavėjęs jo skonis atskiriant juos pagal kvapą; o ne tai, kiek metų jis studijavo tą Evangeliją. […] Perskaitykite dialogus [Evangelijoje pagal Joną]: tą su samariete moterimi prie šulinio arba tą po aklo gimusio žmogaus išgydymo. Pažvelkite į tuos vaizdus: Jėzus, (jei tik galiu vartoti šį žodį) rašinėjantis pirštu dulkėse; neužmirštamas ηνδενυξ [„ir tai buvo naktis“] (Jn 13,30). Aš visą gyvenimą skaičiau eilėraščius, romanus, sceninę literatūrą, legendas, mitus. Žinau, į ką jie panašūs. Žinau, kad nė vienas iš jų nėra panašus į Evangeliją.24 (Lewis, CR, 154–155)

Šio straipsnio tęsinį galima rasti skiltyje EGZISTENCIJA pavadinimu „ Ar krikščionybė išstovės prieš XXI a. kritikus? 2 dalis

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

(1) Evangelija pagal Matą 22:37
(2) Antras laiškas Timotiejui 1:12
(3) Evangelija pagal Joną 8:32
(4) Beattie, F. R. Apologetics. Richmond: Presbyterian Committee of Publication, 1903 25psl.
(5) Little, Paul E. Know Why You Believe. Wheaton: Scripture Press, 1987, 30psl.
(6) Montgomery, John Warwick. The Shape of the Past. Ann Arbor: Edwards Brothers, 1962, 141psl.
(7) Montgomery, John W. History and Christianity. Downers Grove, Ill.: InterVarsity Press, 1964, 19psl.
(8) Pirmas laiškas korintiečiams 15:14
(9) The Shape of the Past, 145psl.
(10) Pirmas laiškas korintiečiams 15:14,17
(11) Antras Petro laiškas 1:16
(12) Pirmas Jono laiškas 1:1-3
(13) Evangelija pagal Luką 1:1-3
(14) Apaštalų darbų 1:1-3
(15) Pirmas laiškas korintiečiams 15: 6-8
(16) Evangelija pagal Joną 20:30-31
(17) Apaštalų darbų 10:39-42
(18) Pirmas Petro laiškas 5:1
(19) Apaštalų darbų 1:9
(20) Apaštalų darbų 2:22
(21) Apaštalų darbų 26:24-28
(22) Estborn, S. Gripped by Christ. London: Lutterworth Press, 1965, 43psl.
(23) Blaiklock, Edward Musgrave. Layman’s Answer: An Examination of the New Theology. London: Hodder and Stoughton, 1968, 47psl.
(24) Lewis, C. S. Mere Christianity. New York: Macmillan, 1952, 154 – 155psl.

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI