•  Į pradžią >> Patirtis >> Dievui viskas įmanoma!

Dievui viskas įmanoma!

Kūnu nueina pagaugai, kai pagalvoju, kas vyko dar prieš du metus mano gyvenime. Aš iš tikrųjų nebenoriu gyventi tokio gyvenimo, nes tai ne gyvenimas, o visiška vergystė, iš kurios mane išgelbėjo mano Dievas. Jis mane matė tada, kai aš Jo nemačiau, Jis mane išgelbėjo, kai aš ir mano šeima nebeturėjome vilties.

Pasakoja Viktorija

Aš Viktorija, man šešiolika metų, šiuo metu gyvenu pas nuostabią šeimą. Žinoma, tuo pačiu metu mokausi dirbti, patiriu daug naujų dalykų savo gyvenime, nes dar daug ko noriu išmokti.

Mano gyvenimas prieš pažįstant Kristų, nebuvo toks gražus, koks yra šiandien. Nuo pat mažų dienų pažinau tamsius dalykus, tėvo pakeltą ranką prieš mylimą mamą, nuolat matydavau jį neblaivų, jei išvis jį matydavau... Augau tokioje aplinkoje. Po kiek laiko tėvai apsisprendė skirtis, nes mama nebegalėjo pakelti narkotikų ir alkoholio pasekmių namuose, šeimoje. Tėvų skyrybos man buvo didžiausia tragedija. Dėl visko jaučiausi kalta, naktimis kamavo košmarai. Kai reikėjo rinktis su kuo, mama ar tėčiu, toliau gyvensiu, bijojau, kad, pasirinkusi mamą, įskaudinsiu tėtį, o jei atvirkščiai - mamą. Bet pasirinkau gyventi su mama, prie jos jaučiausi saugesnė, ji niekada manęs nepaliko, niekada nemačiau jos girtos ar apsvaigusios, pasitikėjau ja.

Po skyrybų mama labai daug dirbo, kad galėtų išlaikyti mane, kad turėčiau stogą virš galvos, ko pavalgyti, apsirengti. Ji dirbo nuo ryto iki vakaro. Tuo tarpu aš iki pietų būdavau mokykloje, o po jos „įsisukdavau“ į kiemo draugų ratą. Vis daugiau laiko praleisdavau su jais, o ne prie namų darbų. Kad ir kaip žiauriai atrodytų, jau būdama devynerių (ar dešimties) rūkiau, buvau ragavusi alkoholio. Laikui bėgant, aš augau ir sekiau gatvės madas, mano pažintis su įvairiais svaigalais - žole, dujomis, psichoaktyviomis medžiagomis - vis didėjo, kol pažintis tapo draugyste, o galų gale - rimta priklausomybe. Prasidėjo vagystės ir kritimas vis žemiau. Mano vertybės tuo metu buvo viskas, kas materealu: visada būti gražiai, pripažintai ten, gatvėje. Mano mokslai „nusivažiavo“, nuolat turėjau nemalonumų su policija.

Kai buvau trylikos, mama nebežinojo, ką daryti, tad nuvedė mane pas šamanę, kuri pasakė: „Tau viskas gerai, tu paauglė“. Po to aš sėkmingai ritausi žemyn vis didesniu greičiu. Įtikinau save, kad aš negaliu ir nemoku gyventi, nemoku būti normali, nemoku nevartoti, nemoku susiimti ir mokytis, nemoku šypsotis ir būti laiminga. Pradėjau žaloti save fiziškai, nes nebežinojau, ką daryti. Supratau, kad tai, ką darau, nėra džiaugsmas ir tai mane kiekvieną dieną vis labiau slėgė. Patekau į psiciatrinę ligoninę, po kurios supratau, kad viskas daugiau taip tęstis nebegali, tad pradėjau ieškoti pagalbos. Mylimos močiutės dėka radau AA*, reguliariai lankiausi grupėse, ir tris mėnesius išlikau švari.

Tada teko gultis į Klaipėdos ligoninės neurologijos skyrių dėl epilepsijos, kurią man nustatė, kai buvau septynerių. Kol buvau ten, nelankiau AA, ir atsirado daug pagundų. Vieną dieną aš pabėgau iš ligoninės, atkritau ir susižalojau. Viso to pasekmė - psiciatrinė ligoninė. Kiek galima? Užburtas ratas...

Po dviejų savaičių mama mane pasiemė. Žinojau, kad negaliu grįžti atgal į Šilutę (tuo metu ten gyvenau), žinojau, kad vėl bus tas pats. Bet, dėkui Dievui, mama mane nuramino, kad negrįšiu į Šilutę. Mes važiavome į Kalnaberžę, netoli Kėdainių miesto, į reabilitacijos centrą turintiems įvairias priklausomybes. Tai buvo 2012 metų, rugsėjo mėnuo. Tą dieną aš visada atsiminsiu. Ten vyko tarnavimas, kitaip vadinamas pamaldomis. Aš nenorėjau ten eiti, nes nesuvokiau, kas ten bus. Ėjau, nes privalėjau. Kai nuėjau ten, žmonės giedojo giesmes, kurių aš niekada gyvenime nebuvau girdėjusi, bet, kai atsistojau, aš jas giedojau taip lyg tai daryčiau ne pirmą kartą. Man tikrai patiko tai, kas tą vakarą ten įvyko.

Po kelių dienų aš priėjau prie pastoraus ir paprašiau užsakyti man Bibliją, greitai ją gavau. Skaičiau ją, nedaug vos po kelis skyrelius į dieną, dažniausiai patarles, psalmes. Savo gyvenime pažinau kažką daugiau nei pažinojau iki tol, aiškiai tai jaučiau, pradėjau džiaugtis, kame esu, kad galiu sveikti. Buvo ir liūdnų akimirkų, bet tomis akimirkomis buvo Viltis. Pradėjau melstis, žavėjausi Dievo dovanomis suteiktomis kitiems žmonėms, mane tai labai domino. Kokia didelė Dievo malonė!

Reabilitacijos programos nenutraukiau, nors palikau centrą, nes įsimylėjau, nebesikoncentravau sveikimo link. Bet norėjau tęsti gydymą, tad nuvažiavau į kitą reabilitacinį centrą Kaune. Bet... Tai tiesiog nebuvo, ko norėjau. O gal tai išties nebuvo veiksminga? Nebuvo tvarkos, drausmės, kokios man reikėjo, buvo lengva „prasisukti“ ir net pabėgti. Tad aš palikau ir šį centrą.

Grįžau į Šilutę, ir ten nuėjau į Šilutės Laisvųjų Krikščionių Bažnyčią, kur gavau pasiūlymą savanoriauti krikščioniškoje vaikų stovykloje. Aš sutikau. Stovykloje sutikau daug tikinčių žmonių, daug išgirdau apie Dievo veikimą mūsų gyvenimuose, tai stiprino mano naujagimį tikėjimą. Ten taip pat susipažinau su pastoriaus žmona Vita. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad esu „kaip atversta knyga“, visais aklai pasitikiu ir visiems viską pasakoju, tą kartą atsivėriau Vitai apie savo gyvenimo duobes. Ji mane suprato, ir pasiūlė dviem savaitėm atvykti pas jų šeimą į namus ir prižiūrėti vaikus. Aš sutikau. Kai tos savaitės ėjo į pabaigą, vis labiau nerimavau, kas bus toliau, jei grįšiu į miestą, kuriame viskas prasidėjo. Bet nerimui neteko išsipildyti. Pastorių šeima pakvietė mane likti pas juos pilniems mokslo metams, kad pasivyčiau, kur buvau atsilikusi moksluose, ir kad augčiau dvasiškai.

Aš žinau, kad Viešpats yra mano gelbėtojas, ir tik Jo begaline malone šiandien turiu galimybę džiaugtis, keistis, gyventi, būti švari. Turiu meilę, viltį, svajones. Žinoma, ir šiandien būna sunkumų, svyravimų, abejonių, būna, kad nusisuku nuo Dievo. Kartais pradeda atrodyti, kad viską galiu pati. Kai tai pastebiu arba artimiausi žmonės tai pamato ir pasako, prisimenu, kad aš pati nieko nesugebu. Jei ką nors galėčiau pati, kažin ar tiek daug nuopolių būtų tekę patirti.

Nenoriu grįžti atgal, net pagaugai kūnu nueina, kai pagalvoju, kas vyko dar prieš du metus. Aš iš tikrųjų nebenoriu gyventi tokio gyvenimo, nes tai ne gyvenimas, o visiška vergystė, iš kurios mane išgelbėjo mano Dievas. Jis mane matė tada, kai aš Jo nemačiau, Jis mane išgelbėjo, kai aš ir mano šeima nebeturėjome vilties.

Morkaus Evangelijoje 10 skyriuje 27 eilutėje Jėzus Kristus sako: „Dievui viskas įmanoma“. Savo istorijos pradžioje minėjau, kad maniau, jog man neįmanoma gyventi, neįmanoma nustoti vartoti, bet, kai pažinau Kristų, supratau ir patikėjau tuo, kad Dievui viskas įmanoma!

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

* - Anoniminiai alkoholikai

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI