R. Serafinaitės nuotr.
R. Serafinaitės nuotr. |
Dažnai mes esame įpratę pasirinkti tą sprendimą, kuris mums atrodo lengviausiais. Vis dėlto yra atvejų, kuomet lengvas sprendimas yra neįmanomas. Vienas iš jų – atsakymas į klausimą „Kas buvo Jėzus Kristus?“. Joshas McDowellas savo bestseleryje „Įrodymai, kurių neįmanoma paneigti“ pakomentuoja, kodėl atsakymas, kad Jėzus buvo tik moralus žmogus, yra negalimas. Straipsnyje pateiktos šios knygos autoriaus mintys.
Per visą istoriją žmonės yra pateikę įvairių atsakymų į klausimą „Kas yra Jėzus Nazarietis?“ Kad ir koks būtų jų atsakymas, niekas negali paneigti, kad Jėzus iš tikrųjų gyveno, o Jo gyvenimas radikaliai pakeitė žmonijos istoriją visiems laikams. Pasaulinio garso istorikas Jaroslavas Pelikanas rašo: „Nepaisant to, ką apie jį galvotume arba tikėtume asmeniškai, Jėzus iš Nazareto beveik dvidešimt amžių yra svarbiausias asmuo Vakarų kultūros istorijoje. Jei būtų įmanoma kokiu nors supermagnetu ištraukti iš šios istorijos kiekvieną metalo gabalėlį, kuriame yra bent jo vardo pėdsakas, kas tuomet beliktų? Būtent nuo jo gimimo didesnė žmonijos dalis pradeda savo kalendorius, būtent jo vardu milijonai keikia ir jo vardu milijonai meldžiasi“1.
Kokią įtaką yra padaręs Jėzus? Savo knygoje What If Jesus Have Never Been Born? D. Jamesas Kennedy’s ir Jerry’s Newcombe’as bando bent iš dalies atsakyti į šį klausimą. Jie pradeda prielaida, kad Bažnyčia – Kristaus Kūnas – yra svarbiausias Jėzaus palikimas pasauliui. Po to jie tyrinėja, kokie įvykiai istorijoje parodo Bažnyčios įtaką. Jie nurodo keletą ryškiausių momentų:
Kiekvienas, kas yra studijavęs Bažnyčios istoriją, žino, jog Bažnyčia yra susijusi su vadovais ir atskalomis, kurie piktnaudžiavo didingais Jėzaus išreikštais idealais ir juos suteršė. Dažnai tai būdavo vienos ar kitos atskalos krikščioniškajame pasaulyje nariai, propagavę tokią elgseną ir tvarką, kuri iš esmės prieštarauja Kristaus meilei. Liūdnas pavyzdys yra krikščionių tarpusavio persekiojimai. Pernelyg dažnai Bažnyčia vėluodavo, kai pasaulietinėje arenoje vykdavo būtini pokyčiai. Vienas toks pavyzdys yra afrikiečių kilmės amerikiečių pilietinės teisės, nors primintina, kad šiuo atveju krikščioniškasis tikėjimas buvo viena iš svarbiausių motyvacijų, kuriomis vadovavosi tokie žymūs kovotojai už rasinę laisvę kaip Abraomas Linkolnas ir Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis.
Vertinant apskritai, reikia pripažinti, kad būtent Jėzaus sekėjai žengė nuostabius pasiaukojimo žingsnius, pakeldami kitus iš gyvenimo dugno. Jėzus Nazarietis beveik du tūkstančius metų neatpažįstamai keičia gyvenimus ir tuo perrašo žmonijos istorijos eigą bei pasekmes.
|
XIX a. žinomas ateistas Charlesas Bradlaughas metė iššūkį krikščioniui dalyvauti diskusijoje apie krikščioniškų teiginių galią. Iššūkį priėmė Hughas Price’as Hughesas, aktyvus sielų gelbėtojas, dirbęs tarp vargšų Londono lindynėse. Hughesas Bradlaughui atsakė, jog sutiks diskutuoti su viena sąlyga.
Hughesas tarė: „Siūlau, kad kiekvienas pateiktume keletą konkrečių įrodymų, liudijančių mūsų įsitikinimų galią. Tie pavyzdžiai būtų vyrai ir moterys, kurie mūsų mokymo paveikti buvo išgelbėti iš nuodėmingo ir gėdingo gyvenimo. Aš atsivesiu šimtą tokių vyrų bei moterų ir kviečiu jus padaryti tą patį“. Po to Hughesas pridūrė, jeigu Bradlaughas negalėtų atsivesti šimto, tegul jis atsiveda penkiasdešimt; jei negalėtų atsivesti penkiasdešimties, tegul atsiveda dvidešimt. Galiausiai jis sumažino skaičių iki vieno. Visa, ką turėjo padaryti Bradlaughas, tai surasti vieną žmogų, kurio gyvenimą pagerino ateizmas, ir Hughesas, atsivesiantis šimtą žmonių, kurių gyvenimą į gera pakeitė Kristus, sutiktų su juo diskutuoti. Bradlaughas atsisakė! 3 |
Mąstydami apie svarbiausius Jėzaus gyvenimo realijas, matome, kad milžiniška Jo įtaka yra tiesiog neįtikėtina. XIX a. rašytojas byloja:
Jis [Jėzus] gimė nuošaliame kaime ir buvo valstietės sūnus. Jis užaugo kitame kaime, kur iki trisdešimties metų dirbo dailidės dirbtuvėje. Tada trejus metus buvo keliaujančiu pamokslininku. Jis niekada neparašė knygos. Jis niekada nebuvo valdžioje. Jis niekada neturėjo nei šeimos, nei namų. Jis nelankė koledžo. Jis niekada nebuvo nuvykęs į didelį miestą. Jis niekada nenukeliavo dviejų šimtų mylių nuo tos vietos, kur buvo gimęs. Jis nepadarė nieko tokio, kas įprastai lydi didingumą. Jis neturėjo jokių rekomendacijų, išskyrus save patį.
Jis buvo tik trisdešimt trejų, kai viešoji nuomonė atsisuko prieš Jį. Jo draugai išsibėgiojo. Vienas iš jų Jį išdavė. Jis buvo perduotas priešams ir kentė teismo patyčias. Jis buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų piktadarių.
Kai Jis merdėjo, Jo kankintojai lošė iš jo drabužių, kurie buvo vienintelė Jo nuosavybė žemėje. Kai numirė, buvo palaidotas gailestingo draugo paskolintame kape. Praėjus devyniolikai amžių, Jis ir šiandien yra svarbiausia žmonijos asmenybė.
Visos kada nors pražygiavusios armijos, visi kada nors plaukioję laivynai, visi parlamentai, kurie yra kada nors posėdžiavę, visi kada nors valdę karaliai, paimti draugėn, neturėjo tiek įtakos žmogaus gyvenimui šioje žemėje, kiek šis vienas gyvenimas“4.
Taigi kuo Jėzus save laikė? Ką apie Jį manė kiti? Kas buvo ši vieniša asmenybė? Kas yra Jėzus Nazarietis?
Jėzus manė, jog tai, kuo Jį pripažino kiti, ir buvo svarbiausia. Šis klausimas neleido likti neutraliam arba išvengti tiesaus faktų įvertinimo. Kembridžo universiteto anglų literatūros profesorius C.S. Lewisas, anksčiau buvęs agnostiku, šią tiesą išreiškė savo knygoje „Tiesiog krikščionybė“ (Mere Christianity). Apžvelgęs keletą faktų, susijusių su Jėzaus asmenybe, Lewisas rašo:
Tuo aš stengiuosi užkirsti kelią tikrai kvailystei, kurią žmonės dažnai sako apie Jį: „Esu pasirengęs priimti Jėzų kaip didį dvasios mokytoją, bet nesutinku, kad Jis yra Dievas“. Taip sakyti negalima. Žmogus, kuris būtų tikrai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasios mokytojas. Jis būtų arba beprotis – tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, – arba velnias iš pragaro. Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo sūnus, arba Jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau. Gali nesiklausyti Jo, kaip neklausai kvailio, gali spjaudyti į Jį ir užmušti kaip demoną arba gali pulti Jam po kojomis ir vadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau nešnekėkim nesąmonių, kad Jis buvo didis mirtingas mokytojas. Jis nepaliko mums tokios galimybės. Nė neketino palikti5.
F.J.A. Hortas atkreipia dėmesį į tai, jog, nepriklausomai nuo to, ką mes apie Jėzų manytume, negalime atskirti Jo asmenybės nuo to, ką Jis pasakė: „Jo žodžiai buvo tokia neatskiriama Jo paties dalis bei išraiška, jog jie neturėjo jokios prasmės kaip abstraktūs teisingi Jo, kaip dieviškojo išminčiaus arba pranašo, ištarti teiginiai. Pašalinkime Jį patį kaip pirminį (tegul ir ne pagrindinį) kiekvieno teiginio subjektą, ir jie visi subyrės“6.
Horto pastabą atkartoja buvęs garsus Jeilio universiteto krikščionybės istorikas Kennethas Scottas Latourette’as, teigdamas: „Jėzų tokiu įžymiu padarė ne jo mokymas, nors to pakaktų, kad Jis būtų aukštai įvertintas. Tai padarė jo paties ir jo mokymo derinys. Jie negali būti atskirti vienas nuo kito“7. Truputį vėliau jis pridūrė: „Kiekvienam mąstančiam Evangelijos pasakojimų skaitytojui turi būti akivaizdu, jog Jėzus save patį ir savo skelbtus dalykus laikė neatskiriama vienove. Jis buvo ne tik didis mokytojas. Jo mokymas apie Dievo karalystę, žmogaus elgesį ir apie Dievą buvo svarbus, tačiau negalima šio mokymo atskirti nuo Jo paties, nuo Jo požiūrio, ir nepaversti niekais“8.
Yra žmonių, kurie tiki, jog Jėzus yra Dievas, todėl, kad jie tiki, jog Biblija yra Dievo įkvėpta; o kadangi ji moko, jog Jėzus yra Dievas, tai reiškia, jog Jis ir turi būti Dievas. Tačiau, nors aš taip pat tikiu, jog Biblija yra absoliučiai įkvėptas Dievo žodis, nemanau, jog būtina tuo tikėti, kad padarytume išvadą, jog Jėzus yra Dievas. Štai kodėl. Naujojo Testamento knygos yra istoriškai tikslios ir patikimos; iš tikrųjų tokios patikimos, kad Jėzaus neįmanoma atmesti kaip paprasčiausios legendos. Evangelijos pasakojimai išsaugo tikslų aprašymą, ką Jis darė, kokiose vietose lankėsi, kokius žodžius pasakė. O Jėzus aiškiai tvirtino esąs Dievas. Taigi kiekvienas žmogus turi atsakyti į klausimą: ar Jo tvirtinimas apie dieviškumą yra teisingas, ar neteisingas? Šis klausimas vertas išsamaus aptarimo.
Pirmajame amžiuje, kada žmonės apie Jėzaus asmenybę turėjo įvairiausių atsakymų, Jėzus savo mokinių paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Į tai Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“9. Ne kiekvienas priima Petro atsakymą, tačiau nė vienas neišvengs Jėzaus klausimo.
Jėzaus tvirtinimas apie dieviškumą turi būti arba teisingas, arba neteisingas. Jeigu Jėzaus teiginiai yra teisingi, tai Jis yra Viešpats, ir mes turime arba pripažinti, arba atmesti Jo viešpatystę. Mes esame „be pateisinimo“.
Jeigu Jėzaus teiginiai apie dieviškumą buvo klaidingi, tai yra tik du pasirinkimai: arba Jis žinojo, jog tai, ką Jis tvirtino, buvo netiesa, arba nežinojo. Atskirai apsvarstysime kiekvieną alternatyvą, o po to apžvelgsime teiginius.
Jeigu, šitaip tvirtindamas, Jėzus žinojo, jog Jis nėra Dievas, tai Jis melavo. Tačiau, jei Jis buvo melagis, tai tuomet Jis buvo ir veidmainis, nes liepė kitiems bet kokia kaina būti sąžiningiems, o Jis pats mokė ir gyveno kaip didelis apgavikas.
Maža to, Jis turėjo būti demonas, nes sąmoningai liepė kitiems pasitikėti Juo, kad būsią išgelbėti. Jeigu Jis negalėjo atsisakyti savo teiginių ir žinojo, jog jie buvo klaidingi, tai Jis buvo neapsakomai blogas.
Galiausiai Jis turėjo būti ir kvailas, nes buvo nukryžiuotas dėl to, kad tvirtino esąs Dievas.
Jeigu Jėzus buvo melagis, apgavikas, todėl blogas ir kvailas žmogus, kaip tuomet galima paaiškinti tai, kad Jis paliko mums patį išmintingiausią moralinį mokymą ir tokį stiprų moralinį pavyzdį, kokio niekas niekada nėra palikęs? Ar galėtų apgavikas – baisus apsimetėlis – mokyti tokios nesavanaudiškos moralės tiesų ir gyventi tokį morališkai pavyzdingą gyvenimą, kokį gyveno Jėzus? Tai būtų neįtikėtina.
Filosofas, skeptikas ir krikščionybės priešininkas Johnas Stuartas Millas pripažino, kad Jėzus buvo aukščiausios klasės moralistas, vertas, kad į Jį atkreiptume ypatingą dėmesį ir sektume Juo. Millas teigė:
Jėzaus gyvenimas ir žodžiai pasižymi asmeninio originalumo ir intuicijos gilumo deriniu, būdingu patiems didžiausiems genijams, kuriais gali didžiuotis žmonių giminė. Kai šie gabumai yra sujungti tikriausiai su paties žymiausio moralės reformuotojo ir kankinio savybėmis tai misijai, kuri kada nors yra buvusi žemėje, negalima sakyti, jog religija pasielgė klaidingai pasirinkdama šį vyrą pavyzdiniu idealu ir žmonijos vedliu; netgi šiandien nebūtų paprasta ir netikinčiajam, rasti geresnį būdą, kaip praktiškai įgyvendinti abstrakčias dorovės normas, negu stengtis gyventi taip, kad Kristus pritartų mūsų gyvenimui.12
Per visą istoriją Jėzus Kristus yra priartinęs prie savęs širdis ir protus milijonų žmonių, kurie stengėsi gyventi panašiai kaip Jis. Tai pastebėjo netgi vienas žymiausių Didžiosios Britanijos istorikų ir įsitikinęs organizuotos krikščionybės priešininkas Williamas Lecky’s savo knygoje History of European Morals from Augustus to Charlemagne:
Krikščionybei buvo lemta parodyti pasauliui idealią asmenybę, kuri per visus aštuoniolika amžių uždegdavo žmonių širdis karšta meile; įrodė, jog gali daryti poveikį visiems laikams, visoms tautoms, visiems temperamentams ir aplinkybėms; yra buvusi ne tik kilniausiu dorybių pavyzdžiu, bet ir stipriausiu akstinu jas įgyvendinti. […] Paprastas šių trijų trumpų [Jėzaus] aktyvaus gyvenimo metų aprašymas yra prisidėjęs prie žmonijos atgimimo ir kančių sumažinimo daugiau negu visi filosofų svarstymai ir moralistų pamokymai1.
|
Išgalvoti Jėzų reikėtų daugiau negu Jėzaus. – PHILIP SCHAFF |
Bažnyčios istorikas Philipas Schaffas, apsvarstęs visus Jėzaus dieviškumo įrodymus, o ypač atsižvelgdamas į tai, ko Jėzus mokė ir kaip gyveno, apstulbo girdėdamas absurdiškus paaiškinimus, kuriais bandoma nusišalinti nuo šiais įrodymais pagrįstų išvadų. Schaffas pareiškė:
Jei šis liudijimas nėra tiesa, tai jis turi visiškai sužlugti kaip šventvagystė arba beprotybė. Pirmoji hipotezė nė akimirkos negali atsilaikyti prieš Jėzaus moralinį tyrumą ir kilnumą, kurie pasireiškia visuose Jo žodžiuose bei darbuose ir yra visuotinai pripažįstami. Savęs apgaudinėjimas tokiu svarbiu klausimu ir turint visais atžvilgiais tokį šviesų bei sveiką protą yra taip pat neįmanomas. Kaipgi Jis galėtų būti „užsidegėliu“ arba pamišėliu, kuris niekada neprarado netgi savo proto pusiausvyros, kuris taip tyliai, lyg saulė viršum debesų, plaukė per visus vargus ir persekiojimus, kuris visada duodavo patį išmintingiausią atsakymą į Jį mėginančius klausimus, kuris ramiai ir sąmoningai numatė savo mirtį ant kryžiaus, prisikėlimą trečią dieną, Šventosios Dvasios išliejimą, savo Bažnyčios įsteigimą, Jeruzalės sugriovimą – tai pranašystės, kurios yra išsipildžiusios pažodžiui. Tokia originali, tokia brandi, tokia vienodai pastovi, tokia tobula, tokia žmogiška, tačiau ir taip pranokstanti visą žmogišką didingumą asmenybė negali būti nei klastotė, nei apgaulė, nei prasimanymas. Poetas, kaip buvo teisingai pasakyta, šiuo atveju būtų didingesnis už didvyrį. Išgalvoti Jėzų reikėtų daugiau negu Jėzaus14.
Savo knygoje The Person of Christ Schaffas iš naujo peržiūri teoriją, teigiančią, jog Jėzus buvo apgavikas, ir surengia ją kaltinantį puolimą:
Hipotezė apie apgavystę yra tokia piktinanti tiek moraliniu, tiek sveiko proto atžvilgiu, jog ją pasmerkia vien tik jos paminėjimas. […] Joks padorus ir save gerbiantis mokslininkas neišdrįstų jos atvirai pareikšti. Kaip, vadovaujantis logika, sveiku protu ir patirtimi, paaiškinti, jog apsišaukėlis, t.y. apgavikas, savanaudis ir nedoras žmogus, galėjo sugalvoti ir nuo pradžios iki pabaigos nesvyruodamas išlaikyti pačią tyriausią ir kilniausią žmonijos istorijoje reputaciją, kupiną tiesos ir tikroviškumo? Kaip jis galėjo sumanyti bei sėkmingai įgyvendinti neprilygstamos geradarystės, moralinės svarbos bei didybės planą ir paaukoti už jį savo paties gyvenimą, susidūręs su pačiu stipriausiu išankstiniu jo tautos ir epochos priešiškumu?15
Be abejo, atsakymas yra toks: Jėzus negalėjo būti melagis! Joks žmogus, gyvenęs taip kaip Jėzus, mokęs kaip Jėzus ir miręs kaip Jėzus, negalėjo būti melagis.
Taigi kokios yra kitos alternatyvos?
Jeigu neįsivaizduojama, jog Jėzus buvo melagis, tai ar Jis galėjo manyti esąs Dievas, bet suklysti? Šiaip ar taip, įmanoma ir būti sąžiningam, ir klysti.
Tačiau turime atminti, jog kokiam nors žmogui vadinti save Dievu, o ypač griežtai monoteistinėje kultūroje, ir kitiems sakyti, jog jų amžinasis likimas priklauso nuo jų tikėjimo į jį, reiškė ne lengvą vaizduotės polėkį, bet būti bepročiu tikrąja prasme. Ar Jėzus Kristus buvo toks?
Krikščionių filosofas Peteris Kreeftas supažindina su šia nuomone, o po to įrodo, kodėl turime ją atmesti:
Psichinės ligos matuojamos atotrūkiu tarp to, kuo jūs save laikote, ir to, kas iš tikrųjų esate. Jei manau, kad esu žymiausias filosofas Amerikoje, aš esu tik pasipūtęs kvailys; jei manau esąs Napoleonas, aš tikriausiai išprotėjau; jei manau, jog esu drugelis, vadinasi, atsisveikinau su saulėtais sveiko proto krantais. Tačiau jei manausi esąs Dievas, tai esu dar rimtesnis psichikos ligonis, nes atstumas tarp to, kas ribota, ir beribio Dievo yra dar didesnis negu atstumas tarp dviejų ribotų padarų – netgi tarp žmogaus ir drugelio.
Gerai, tuomet kodėl [Jėzus nebuvo] melagis arba beprotis? […] Beveik niekas iš skaičiusiųjų evangelijas negali nuoširdžiai ir rimtai pritarti tokiai nuomonei. Prieš akis kiekvienam skaitytojui, išskyrus didžiausią kietaširdį ir turintį išankstinę nuomonę, iš evangelijų neišvengiamai iškyla Jėzaus nuovokumas, apdairumas, išmintis ir patrauklumas. […] Palyginkime Jėzų su melagiais […] arba bepročiais, panašiais į mirštantį Nietzsche (Nyčę). Jėzus buvo turtingas būtent tomis trimis savybėmis, kurių melagiai ir bepročiai aiškiai stokoja: (1) jo praktiška išmintis, gebėjimas skaityti žmonių širdis; (2) jo stipri, sužavinti meilė, jo neapsakomas gailestingumas, gebėjimas patraukti prie savęs žmones, padėti jiems pasijusti jaukiai ir gauti atleidimą jo galia, kuri „ne tokia kaip Rašto aiškintojų“; (3) jo gebėjimas nustebinti, jo nenuspėjamumas, jo kūrybingumas. Visi melagiai ir bepročiai yra iš tiesų nenuovokūs ir nuspėjami! Nė vienas, kas susipažinęs su Evangelija ir pažįsta žmones, negali rimtai pritarti nuomonei, jog Jėzus buvęs melagis arba beprotis, blogas žmogus16.
Netgi Napoleonas Bonapartas, kaip pasakojama, pareiškė:
Aš pažįstu žmones ir sakau jums, kad Jėzus Kristus yra ne žmogus. Paviršutiniškai mąstant, galima įžvelgti panašumo tarp Kristaus ir kitų religijų dievų bei imperijų kūrėjų. Tačiau iš tiesų tokio panašumo nėra. Tarp krikščionybės ir visų kitų religijų yra begalinis skirtumas. […] Kristuje mane stebina viskas. Jo dvasia mane baugina, jo valia stulbina. Jo neįmanoma palyginti su niekuo kitu pasaulyje. Jis tikrai yra toks vienintelis. Jo minčių ir jausmų, Jo skelbiamos tiesos ir būdo, kuriuo Jis įtikina, neįmanoma paaiškinti nei socialiniais, nei prigimtiniais siekiais. […] Kuo arčiau prisiartinu, kuo rūpestingiau tyrinėju, tuo labiau nieko negaliu suprasti – viskas išlieka didinga, ir toji didybė nugali. Jo religija yra apreiškimas, duotas tokio proto, kuris tikrai yra ne žmogaus. […] Neįmanoma niekur kitur, išskyrus Jį patį, rasti Jo gyvenimo kopiją arba pavyzdį. […] Aš veltui ieškau istorijoje panašaus į Jėzų Kristų arba ko nors, kas galėtų prilygti Evangelijai. Nei istorija, nei žmonija, nei amžiai, nei prigimtis nepasiūlo nieko, su kuo Ją galėčiau palyginti ar kuo paaiškinti. Čia viskas yra nepaprasta17.
|
Jame […] yra klestinčio žmonių gyvenimo, kupino optimizmo, psichinės sveikatos ir pasitenkinimo, projektas. – J.T. FISHER, psichiatras |
Netgi devynioliktojo amžiaus unitorius bei humanistas Williamas Channingas teoriją apie beprotį atmetė kaip visiškai nepakankamą paaiškinimą apie Jėzaus asmenį:
Kaltinimas pernelyg dideliu, save klaidinančiu entuziazmu Jėzui turėtų būti primetamas paskiausiai. Kur Jo istorijoje galėtume rasti tokių entuziazmo ženklų? Gal aptinkame jų ramiuose Jo pamokymuose? Švelnioje, praktiškoje ir geraširdiškoje Jo religijos dvasioje? Aiškioje ir paprastoje kalboje, kuria Jis atskleidžia savo dideles galias ir aukščiausias religijos tiesas? O galbūt, gerąja prasme, žmogiškos prigimties pažinime, kurį jis parodo vertindamas įvairių tipų žmones ir su jais bendraudamas? Ar šį entuziazmą randame vertindami tai, kad tvirtindamas apie savo galią būsimajame pasaulyje ir visuomet kreipdamas žmonių mintis į dangų, Jis niekada nepasiduodavo savo paties vaizduotei ir nežadindavo mokinių fantazijos ryškiais tos neregimos būsenos vaizdais ar kokiais nors tiksliais jos apibūdinimais? Tiesą sakant, toks nepaprastas Jėzaus charakteris nepasižymėjo niekuo kitu kaip tik ramumu ir savitvarda. Šis bruožas išryškina visas kitas Jo puikias savybes. Koks ramus buvo Jo pamaldumas! Nurodykite man, jei galite, vieną smarkų, ūmų Jo religinių jausmų protrūkį. Gal Viešpaties malda dvelkia karštligišku entuziazmu? […] Juk ir Jo geranoriškumas, nors ir nepaprastai uolus bei stiprus, buvo santūrus ir tylus. Jis niekuomet neprarado savitvardos užjausdamas kitus; niekuomet nesiveržė į neramią ir skubotą entuziastiškos filantropijos veiklą, bet ramiai ir nuolat – tai ženklina Dievo apvaizdą – darė gera.18
Garsus istorikas Philipas Schaffas rašė: „Ar toks intelektas – giedras kaip dangus, gaivus kaip kalnų oras, aštrus ir skvarbus kaip kalavijas, visad sveikas ir stiprus, guvus ir šaltakraujiškas – gali iš esmės ir kuo rimčiausiai suklaidinti dėl savo asmenybės ir misijos? Absurdiška fantazija!“19
Tiesą sakant, Jėzus ne tik buvo sveiko proto, bet ir pateikė patį trumpiausią ir tiksliausią receptą proto bei širdies ramybei. Man patinka psichiatro J.T. Fisherio pavyzdys:
Jeigu surinktumėte visus autoritetingus straipsnius apie psichinę higieną, kuriuos kada nors yra parašę labiausiai kvalifikuoti psichologai ir psichiatrai, jeigu juos sujungtumėte, patobulintumėte, pašalintumėte besaikį daugžodžiavimą, jeigu atskirtumėte grūdus nuo pelų ir šiuos tikrų mokslo žinių grynuolius lakoniškai perteiktų patys gabiausi gyvi esantys poetai, turėtumėte gremėzdišką ir neužbaigtą Kalno pamokslo apibendrinimą, kuris visiškai nublanktų, juos palyginus. Du tūkstančius metų krikščioniškas pasaulis savo rankose turi visapusišką atsakymą į jos [žmonijos] neramius ir bevaisius troškimus. Jame […] yra klestinčio žmonių gyvenimo, kupino optimizmo, psichinės sveikatos ir pasitenkinimo, projektas20.
Joks beprotis negalėtų pasižymėti tokia nuovokia ir įspūdinga psichologine įžvalga. C.S. Lewisas yra teisus. Negali būti jokio kito paaiškinimo, išskyrus krikščioniškąjį: „Duoti kokį nors istorišką Jėzaus gyvenimo, posakių bei įtakos paaiškinimą, kuris būtų paprastesnis už krikščioniškąjį, nepaprastai sudėtinga. Niekuomet iki galo neįveiktume prieštaros tarp Jo moralinio mokymo gilumo, blaivumo bei (leiskite man pridurti) įžvalgumo ir nevaldomos didybės manijos, kuri turėtų slypėti už Jo teologinio mokymo, jei Jis nebūtų tikras Dievas. O nekrikščioniškos hipotezės, sekdamos viena kitą, be paliovos kelia sumaištį“21.
Jeigu Jėzus iš Nazareto nėra melagis arba beprotis, tai Jis turi būti Viešpats.
Kiti, save skelbę dievais ir gelbėtojais, yra atėję ir išėję iš istorijos arenos, tačiau Jėzus, visa galva aukštesnis už juos visus, tebėra čia. Šiuolaikinis istorikas Arnoldas J. Toynbee’s prirašė daugybę puslapių nagrinėdamas istorinius žygdarbius vadinamųjų „visuomenės gelbėtojų“, kurie, aukštindami praeitį arba pernelyg akcentuodami ateitį, kariaudami arba derėdamiesi dėl taikos, pretenduodami į išmintį arba dieviškumą, yra bandę užkirsti kelią socialinėms katastrofoms arba kultūrinei dezintegracijai. Šeštame savo šedevro Study of History tome paskyręs šioms asmenybėms apie aštuoniasdešimt puslapių, Toynbee’s galiausiai prieina prie Jėzaus Kristaus ir parašo, jog Jam niekas kitas neprilygsta:
Kai pirmąkart išvykome į šią paiešką, supratome, kad judame vidury didžiulės žygiuojančios minios; tačiau, mums besiveržiant pirmyn, žygio dalyviai vienas po kito pasitraukė iš lenktynių. Pirmi turėjo pasitraukti fechtuotojai, po to archaistai, po jų futuristai, paskui filosofai, kol pagaliau lenktynėse nebeliko žmogiškų varžovų. Paskutiniame etape mūsų marga tariamų gelbėtojų – žmogiškų ir dieviškų – minia sumažėjo iki vienos grupės, kurią sudarė tik dievai; dabar buvo išmėginama šių paskutinių bėgikų ištvermė, nepaisant jų antžmogiškos jėgos. Paskutiniame, mirties išbandyme, keletas, netgi tariamų gelbėtojų – dievų, drįso išmėginti savo titulą pasinerdami į ledinę upę. Ir štai dabar, mums stovint ir įdėmiai žiūrint į kitą krantą, iš vandens iškyla ir nedelsiant visą horizontą užpildo vienintelė figūra. Tai yra Gelbėtojas; „ir Viešpaties pasitenkinimas klestės jo rankoje; jis išgyvens savo sielos kančią ir bus patenkintas.27
Jūsų sprendimas dėl to, kas yra Jėzus Kristus, neturi būti tuščias intelektualinis veiksmas. Jūs negalite padėti Jį ant lentynos kaip didį moralės mokytoją. Tai nepagrįsta. Jis yra arba melagis, arba beprotis, arba Viešpats. Jūs turite pasirinkti. „O šitie, – rašė apaštalas Jonas, – surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“28.
Įvykiai patikimai liudija Jėzaus kaip Viešpaties naudai. Tačiau dalis žmonių šio akivaizdaus įrodymo nepripažįsta, nes pripažinti – reiškia taip pat padaryti ir moralines išvadas. Sprendžiant, ar Jėzus yra melagis, ar beprotis, ar Viešpats ir Dievas, reikalinga moralinė sąžinė.
[an error occurred while processing this directive](1) Pelikan, Jaroslav. Jesus Through the Centuries: His Place in the History of Culture. New Haven, Conn.: Yale University Press, 1985, 1 psl.
(2) Kennedy, D. James and Jerry Newcombe. What If Jesus Had Never Been Born? Nashville: Thomas Nelson, 1994, 3 – 4 psl.
(3) Kennedy, D. James and Jerry Newcombe. What If Jesus Had Never Been Born? Nashville: Thomas Nelson, 1994, 189 psl.
(4) Kennedy, D. James and Jerry Newcombe. What If Jesus Had Never Been Born? Nashville: Thomas Nelson, 1994, 7 – 8 psl.
(5) C. S. Lewis, Mere Christianity. 1952, 40–41psl.; C.S. Lewis. Tiesiog krikščionybė, 1999, 56 psl.
(6) Hort, F. J. A. Way, Truth and the Life. New York: Macmillan and Co., 1894, 207 psl.
(7) Latourette, Kenneth Scott. American Historical Review 54, January 1949, 44 psl.
(8) Latourette, Kenneth Scott. American Historical Review 54, January 1949, 48 psl.
(9) Evangelija pagal Matą 16: 15–16
(10) Evangelija pagal Morkų 14: 61–64
(11) Evangelija pagal Joną 19: 7
(12) Grounds, Vernon C. The Reason for Our Hope. Chicago: Moody Press, 1945, 34 psl.
(13) Lecky, William Edward Hatpole. History of European Morals from Augustus to Charlemagne. New York: D. Appleton and Co., 1903, 8 psl. ; Grounds, Vernon C. The Reason for Our Hope. Chicago: Moody Press, 1945, 34 psl.
(14) Schaff, Philip. History of the Christian Church, reprint ed. Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans, 1962, 109 psl.
(15) Schaff, Philip. The Person of Christ. New York: American Tract Society, 1913, 94 – 95 psl.
(16) Kreeft, Peter. Fundamentals of the Faith: Essays in Christian Apologetics. San Francisco: Ignatius Press, 1988, 60 – 61 psl.
(17) Grounds, Vernon C. The Reason for Our Hope. Chicago: Moody Press, 1945, 37 psl.
(18) Schaff, Philip. The Person of Christ. New York: American Tract Society, 1913, 98–99 psl.
(19) Schaff, Philip. The Person of Christ. New York: American Tract Society, 1913, 97–98 psl.
(20) Fisher, J. T., and L. S. Hawley. A Few Buttons Missing. Philadelphia, Penn.: Lippincott, 1951, 273 psl.
(21) Lewis, C. S. Miracles: A Preliminary Study. New York: Macmillan, 1947, 113 psl.
(22) Evangelija pagal Matą 16: 18
(23) Evangelija pagal Joną 11: 27
(24) Evangelija pagal Joną 20: 28
(25) Evangelija pagal Morkų 1: 1
(26) Laiškas hebrajams 1: 1
(27) Toynbee, Arnold. Study of History. Vol. 6. London: Oxford University Press, 1947, 278 psl.
(28) Evangelija pagal Joną 20: 31