•  Į pradžią >> Jėzus? >> Istorinė tiesa pasilieka už „Da Vinčio kodo“

Istorinė tiesa pasilieka
už „Da Vinčio kodo“

Rick James

Denas Braunas (angl. Dan Brown) sukūrė didžiausią konspiracinį romaną „Da Vinčio kodas“, koks tik galėjo būti sukurtas. Pasaulyje, pilname griaunamųjų siužetų, gėdos stulpas nebegali pakilti aukščiau - besislapstantys ateiviai arba JFK samdomų žudikų tapatybė yra tik juokai palyginti su ta idėja, kad bažnyčia surengė sąmokslą, kad nuslėptų tikrąją Jėzaus Kristaus tapatybę ir suklaidintų milijardus tikinčiųjų. D. Brauno ypatingas sugebėjimas sumaišyti faktus su prasimanymu pasakojimą daro gana įtikinamą ir mes užkibome ant kabliuko – esame priversti sekti įkalčius, kad ir kur jie verstų ir kad ir kokia būtų tiesa.

Dėl to, kad istoriniai faktai yra įpinti į „Da Vinčio kodą“, jie dažnai nepastebėti įsilieja į prasimanymą. Kai bendras suvokimas ekrane yra pristatomas greitu judesiu, yra sunku suvokti, ar tai, kas buvo pavaizduota, sukurta pagal istorinius faktus, ar remiantis filmo kūrėjo vaizduote. Malonu žiūrėti, todėl faktai iš tiesų nelabai svarbūs. Bet galvojant apie tai, kokia yra tiesa kalbant apie krikščionybės pradžią, reikėtų pažvelgti į keletą istorinių faktų.

Pavyzdžiui, ar Jėzus tikrai teigė esantis Dievas. Tai atrodo nenuginčijama, kaip ir beveik viskas, ką Jėzus sakė ir darė. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Lozorius, artimas Jėzaus draugas, kuris mirė. Buvo praėjusios keturios dienos po jo laidotuvių, bet, kaip Viduriniuose Rytuose priimta, visas miestas vis dar gedėjo, vyrai ir moterys vis dar raudojo. Jėzus, kuris buvo kitoje šalies dalyje, galiausiai atvyko ir prašė jų nuritinti akmenį, kuris dengė kapą. Dauguma žmonių negalėjo išpildyti tokio prašymo, kai kurie netgi paminėjo kvapą, kuris sklis. Bet dėl Jėzaus gero vardo jie įvykdė jo prašymą. Jėzus tuomet šaukė kapo link: „Lozoriau, išeik!“ (Jeigu Jėzus būtų stengęsis nutylėti tai, kad jis yra Dievas, tai nebūtų buvęs protingas žingsnis.) Minios nuostabai Lozorius išėjo iš kapo ir sukėlė didelį šurmulį tarp religinių vadovų. „Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį.“1

Taip pat, jeigu Jėzus būtų bandęs išvengti etiketės „Dievas“, jis būtų nesakęs daugelio minčių, kuiras jis išreiškė. Pavyzdžiui, ši situacija su Pilypu:
Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!"2

Tiesą sakant, jeigu būtų buvę dviprasmiška, ką Jėzus tvirtino, jo priešai tikrai nebūtų manę taip:
„Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.3

Taip pat aišku, kad mokiniai ir ankstyvieji krikščionys iš pat pradžių Kristaus dieviškumą laikė tikėjimo pamatu. Taip rašė apaštalas Paulius:
„Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa... visa sukurta per jį ir jam.“4

Šioje ištraukoje apaštalas Paulius apibūdina Jėzų kaip Dievo atvaizdą ir toliau apibūdina jį kaip kūrėją. Svarbu suprasti, kad Pauliaus laiškai buvo parašyti praėjus keliems dešimtmečiams po Kristaus mirties. Ir, jeigu tekstas nėra toks sklandus kaip proza, tai todėl, kad jis ir nėra proza. Pauliaus laiškuose cituoja tikėjimo išpažinimą, kuris yra ankstesnis už laiškus ir buvo suformuotas per pirmuosius metus po Jėzaus mirties. Šie įsitikinimai apibūdina, ką ankstyvoji krikščionių bendruomenė laikė tiesa apie Kristų ir kad jo dieviškumas jiems buvo svarbiausias.

Dėl gnostinių evangelijų „Da Vinčio kode“

Kitos evangelijos, kurias pamini Tibingas, daugiausia buvo parašytos kitame amžiuje ar netgi po 200 metų pirmiausia grupės, kuri buvo žinoma kaip gnostikai. Knyga, fiktyviai pavadinta „Tomo evangelija“, buvo parašyta apie 140m po Kr.; „Judo evangelija“ buvo parašyta apie 170m. po Kr. Nors ir minimi vardai žmonių, kurie gyveno Jėzaus laiku, šios gnostinės evangelijos buvo parašytos praėjus daug laiko po to, kai tie istoriniai asmenys mirė, ir praėjus daugiau nei 100 metų po Jėzaus mirties.

„Da Vinčio kode“ rašoma taip, tarsi gnostikai netikėjo Jėzaus dieviškumu. Čia mes matome poetinį prasimanymą, kuris prieštarauja faktams. Istoriniais laikais gnostikai tikėjo Jėzaus dieviškumu, bet jie buvo labai lakios vaizduotės mokydami kitokių tiesų apie Jėzų.

Nesvarbu, jog visada buvo religinių sektų ir kultų, nešiojančių savo literatūrą nuo vienų durų prie kitų ir reklamuojančių radikalų, „naują“ Kristaus aiškinimą. Įdomu tai, kad švelnesnė, ankstesnė gnosticizmo forma egzistavo apaštalų dienomis, todėl dalis to, kas parašyta Naujajame Testamente, yra skirta tam, kad atkreiptų dėmesį į neteisingą Kristaus tapatybės suvokimą. Todėl apaštalas Jonas nesidrovėdamas pradeda savo evangeliją, iškeldamas tokį teiginį, kuris tvirtina Jėzaus dieviškumą:
„Pradžioje buvo Žodis...ir Žodis buvo Dievas.

... ir jo žmogiškumą:
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“5

Gnostikai ginčo objektu laikė Jėzaus žmogiškumą, o ne jo dieviškumą. Jono evangelija kategoriškai pradedama tokiu tvirtinimu, kad “Žodis (Jėzus) buvo Dievas" ir kad jis “tapo kūnu".

Gnostikai tikėjo, kad materija yra blogis, todėl jiems nesuprantama buvo tai, kad Jėzus galėjo būti žmogus. Tie gnostikų raštai, kuriuos filme Tibingas vadina „kitomis evangelijomis“, istorinėje realybėje pagražino Jėzaus dieviškumą ir sumenkino jo žmogiškumą. Taigi „Da Vinčio kode“ panaudojami gnostikų ginčai, teigiant, kad svarstomas klausimas yra Jėzaus dieviškumas.

Nikėjos susirinkimas „Da Vinčio kode“

„Da Vinčio kode“ teigiama, kad Nikėjos susirinkime buvo svarstomas Kristaus dieviškumas, bet tai yra apgaulinga (tai dar vienas poetinio vaizdavimo pavyzdys). Tai ne problema. Žvelgiant į istoriją, Nikėjos susirinkime diskutavo, ar Kristus buvo toks pat amžinas, kaip ir Tėvas. Kitais žodžiais tariant, ar buvo toks laikas, kai Jėzus nebuvo su Tėvu (tai gali atrodyti kaip klausimas, „kiek angelėlių gali tilpti ant smeigtuko galo“), tuo metu tai buvo svarbu išsiaiškinti. Niekas iš susirinkimo netikėjo, kad Jėzus buvo tik žmogus arba tik pranašas. (Tarp kitko, Nikėjos susirinkimas tvirtai nusprendė, kad Jėzus buvo toks pat amžinas, kaip ir Tėvas.)

Be to, pats Jėzus buvo labai aiškus kalbėdamas apie amžiną Tėvo ir savo egzistavimą. Jėzus pasivadino tokiu pačiu vardu, kaip ir Dievas Senojo Testamento raštuose. Kai Mozė paklausė, kaip jis turi kreiptis į Dievą, Dievas tarė Mozei: „AŠ ESU mane siuntė“ (Ir tai daug pasako: Dievas visada egzistavo, dabar egzistuoja ir visada egzistuos, todėl „AŠ ESU“ tai gana gerai apibendrina.) Jėzus apie save sakė tą patį. Jis sakė:
„pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“6

Ir ankščiau, ir dabar yra tokių dalykų, kuriuos žmonėms sunku klasifikuoti. Tai gana įmantru, todėl, pavyzdžiui, banginis priklauso žinduolių klasei. Kažkas, kas gyvena vandenyne, neturėtų vadintis žinduoliu.

Religinių vadovų pasaulyje Jėzus yra banginis, dažnai sumaišomas su tuo pačiu tipu didžių religinių mokytojų, įskaitant Mozę, Mahometą ir Budą. Bet, atvirai kalbant, jis čia netinka. Paviršiuje jis atrodo kaip žuvis (nuostabus religinis vadovas, kuris padėjo formuoti pasaulio moralę ir tikėjimą), bet, daugiau patyrinėję, matome, kad jis mokė ir tvirtino kai ką, kas jį išskiria iš tų skirtingų rūšių. Jis tvirtino esąs Dievas.

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

(1) Evangelija pagal Joną 11: 47,48
(2) Evangelija pagal Joną 14: 6 - 9
(3) Evangelija pagal Joną 10: 33
(4) Laiškas kolosiečiams 1: 15 - 16
(5) Evangelija pagal Joną 1: 1; 1: 14
(6) Evangelija pagal Joną 8: 58

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI