•  Į pradžią >> Jėzus? >> Kodėl tu gali tikėti Biblija?

Kodėl tu gali tikėti Biblija?

Kaip mes galime žinoti, kad tai, kas parašyta Biblijoje yra tiesa?

Biblija tvirtina, kad ji yra unikalus Dievo bendravimo būdas su žmonija. Milijardai vyrų ir moterų jos žinią parėmė į savo gyvenimus. Milijonai dėl jos mirė.

Ar gali protingas žmogus tikėti Biblija?

Taip. Biblija nėra prasimanytų istorijų knyga. Skirtingai nei kitos dvasinės knygos, ji nereikalauja aklo tikėjimo. Įvairūs įrodymai paremia istorinį Biblijos tikslumą ir tvirtinimą, kad jos autorius yra Dievas. Biblijos patikimumas įrodytas keletu būdų:

  • Senovės istorija paremia Biblijos kaip istorinio dokumento tikslumą.
  • Evangelijose pateikiami įvairiapusiai patikimi pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą.
  • Archeologija paremia biblinius pasakojimus.
  • Teksto moksliniai tyrimai patvirtina, kad Biblijos knygos nebuvo pakeistos nuo to laiko, kai jos buvo pirmą kartą parašytos.

Ar senovės istorija atitinka Biblijoje pateikiamus faktus?

Jeigu Biblija yra Dievo žinia mums, mes turėtume tikėtis, kad jos pateikiama istorijos versija yra tiksli. Iš tiesų taip ir yra.

Pavyzdžiui, Biblijoje pasakojama, kad Jėzus iš Nazareto padarė daug stebuklų, kad jam romėnai įvykdė mirties bausmę ir jis prisikėlė iš numirusių. Daug senovės istorikų patvirtino Biblijos pasakojimus apie Jėzaus ir jo sekėjų gyvenimus:

Kornelijus Tacitas (55-120 m.), I a. Romos istorikas, yra laikomas vienu tiksliausių istorikų senovės pasaulyje.1 Ištrauka iš Tacito veikalo mums sako, kad Romos imperatorius Neronas „visuomenės klasei, vadinamai krikščionimis, skirdavo pačius didžiausius kankinimus. <...> Kristus, iš kurio vardo kilo jų pavadinimas, kentėjo aukščiausio laipsnio bausmę Tiberijaus valdymo laikotarpiu prižiūrint vienam iš mūsų prokuratorių, Poncijui Pilotui <...>.“2

Juozapas Flavijus, žydų istorikas (38-100 m.), rašė apie Jėzų savo veikale „Žydų senovė“. Iš J. Flavijaus mes sužinome, kad Jėzus buvo išmintingas žmogus, kuris darė stebinančius žygdarbius, mokė daugelį žmonių, palenkė savo pusėn sekėjus iš žydų ir graikų, buvo tikima, kad jis Mesijas, jis buvo apkaltintas žydų vyresnybės, Piloto pasmerktas nukryžiavimui ir manoma, kad jis prisikėlė.“3

Suetonas, Plinijus Jaunesnysis ir Talis taip pat rašė apie krikščionišką garbinimą ir krikščionių persekiojimus, kurie pastoviai minimi Naujajame Testamente.

Netgi žydų Talmudas, tikrai nebūdamas šališkas Jėzaus atžvilgiu, yra tokios pat nuomonės apie pagrindinius jo gyvenimo įvykius. Iš Talmudo „mes sužinome, kad Jėzus buvo pradėtas ne santuokoje, surinko mokinius, darė šventvagiškus pareiškimus apie save, darė stebuklus, tačiau tie stebuklai yra priskirtini burtams, o ne Dievui.“4

Tad yra labai daug duomenų apie Jėzų, žinant tai, kad dauguma senovės istorikų sutelkė savo dėmesį į politinius ir karo vadovus, o ne į mažai žinomus mokytojus iš tolimų Romos imperijos provincijų. Tačiau senovės istorikai (žydai, graikai ir romėnai) nors patys ir nebuvo tikintys, patvirtino pagrindinius įvykius, kurie yra pateikti Naujajame Testamente.

Ar Evangelijose pateikiami pasakojimai apie Jėzų yra patikimi?

Istorikai užrašė pagrindinius Jėzaus gyvenimo faktus, bet jo artimi bendrininkai užrašė daug detalesnius pasakojimus, paremtus tiesioginių įvykių liudininkų liudijimais. Šie užrašai vadinami Evangelijomis ir sudaro pirmas keturias Naujojo Testamento knygas. Kaip mes galime būti tikri, kad šios Jėzaus biografijos yra tikslios?

Kai istorikai mėgina nustatyti, ar biografija yra patikima, jie užduoda klausimą: „Kiek kitų šaltinių pateikia tas pačias detales apie šį asmenį?“ Tai veikia taip: įsivaizduokite, kad jūs renkate JAV Prezidento Džono F. Kenedžio biografinius duomenis. Jūs randate daug faktų, aprašančių jo šeimą, prezidentavimą, tai, kaip jis elgėsi Kubos raketinės krizės metu, ir beveik visuose biografiniuose duomenyse pateikiami panašūs faktai. Tačiau kas būtų, jeigu jūs rastumėte vienus biografinius duomenis, kad Kenedis dešimt metų gyveno kaip kunigas Pietų Afrikoje? Remiantis kitais biografiniais duomenimis jis tuo pačiu metu buvo JAV. Nuovokus istorikas remtųsi tais pasakojimais, kurie sutampa vieni su kitais.

O kaip dėl Jėzaus iš Nazareto? Ar mes randame įvairiapusius biografinius duomenis, pateikiančius panašius faktus apie jo gyvenimą? Taip. Nors jie nedubliuoja ir neapima visos tos pačios informacijos, keturios Evangelijos iš esmės pasakoja tą pačią istoriją:

  Matas Morkus Lukas Jonas
Jėzus gimė iš mergelės 1:18-25 - 1:27, 34 -
Jis gimė Betliejuje 2:1 - 2:4 -
Jis gyveno Nazarete 2:23 1:9, 24 2:51, 4:16 1:45, 46
Jėzų pakrikštijo Jonas Krikštytojas   3:1-15 1:4-9 3:1-22 -
Jis darė stebuklus ir gydė 4:24, etc. 1:34, etc. 4:40, etc. 9:7
Jis vaikščiojo ant vandens 14:25 6:48 - 6:19
Jis su penkiais kepalėliais duonos
ir dviem žuvimis pamaitino
penkis tūkstančius žmonių
14:7 6:38 9:13 6:9
Jėzus mokė paprastus žmones 5:1 4:25, 7:28 9:11 18:20
Jis leido laiką su visuomenės atstumtaisiais 9:10, 21:31 2:15, 16 5:29, 7:29 8:3
Jis ginčijosi su religiniu elitu 15:7 7:6 12:56 8:1-58
Religinis elitas suplanavo jį nužudyti 12:14 3:6 19:47 11:45-57
Jie atidavė Jėzų romėnams   27:1, 2 15:1 23:1 18:28
Jėzus buvo nuplaktas 27:26 15:15 - 19:1
Jis buvo nukryžiuotas 27:26-50 15:22-37 23:33-46 19:16-30
Jis buvo palaidotas kapo rūsyje 27:57-61 15:43-47 23:50-55 19:38-42
Jėzus prisikėlė iš numirusių ir
pasirodė savo sekėjams
28:1-20 16:1-20 24:1-53 20:1-31

Dvi Evangelijos buvo parašytos apaštalų Mato ir Jono – vyrų, kurie pažinojo Jėzų asmeniškai ir keliavo su juo daugiau nei trejus metus. Kitos dvi knygos buvo parašytos Morkaus ir Luko, kurie buvo artimi apaštalų bendradarbiai. Šie rašytojai turėjo tiesioginį priėjimą prie faktų, kuriuos jie užrašinėjo. Ankstyvoji bažnyčia priėmė keturias Evangelijas, nes ji pritarė tam, kas jau buvo visiems bendrai žinoma apie Jėzaus gyvenimą.

Kiekvienas iš keturių Evangelijų rašytojų labai tiksliai viską aprašė. Kaip ir galima tikėtis iš skirtingų biografinių duomenų apie realų žmogų, skiriasi stilius, tačiau faktai sutampa. Mes žinome, kad autoriai neišgalvojo dalykų, nes Evangelijose pateikiami specifiniai geografiniai pavadinimai ir kultūrinės detalės, kurias patvirtino istorikai ir archeologai.

Užrašytuose Jėzaus žodžiuose nėra daugelio temų, kuriomis ankstyvoji bažnyčia būtų norėjusi žinoti jo nuomonę. Tai tik įrodo, kad biografai buvo sąžiningi ir neįdėjo Jėzui į lūpas žodžių, kurie būtų atitikę jų interesus.

Ar Biblija laikui bėgant pasikeitė ir tapo iškraipyta?

Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad Naujasis Testamentas buvo išverstas „tiek daug kartų“, kad jis tapo iškraipytas. Jeigu tie vertimai būtų buvę daromi iš kitų vertimų, gal taip ir būtų atsitikę, tačiau vertimai iš tiesų buvo daromi iš originalių graikų, hebrajų ir aramėjų kalbomis parašytų šaltinių tekstų, kurie buvo paremti tūkstančiais senovinių rankraščių.

Pavyzdžiui, mes žinome, kad Naujasis Testamentas, kokį mes turime šiandien tiksliai atitinka originalą, nes:
    1. Mes turime didžiulį kiekį rankraščių kopijų – virš 24 000.
    2. Tos kopijos 99,5 proc. tikslumu sutampa.
    3. Tų rankraščių datos yra labai artimos jų originalų datoms.

Kai yra lyginamas vieno rankraščio tekstas su kito rankraščio tekstu, sutapimas yra stebinantis. Kartais gali skirtis rašyba arba žodžiai gali būti pakeisti vietomis, bet tai praktiškai nereikšminga. Prinstono teologinės seminarijos nusipelnęs profesorius Bruce M. Metzger apie žodžių tvarką aiškina: „Anglų kalboje yra didžiulis skirtumas, tarp pasakymo „Šuo kandžioja žmogų“ ar „Žmogus kandžioja šunį“, nes žodžių eilės seka yra labai svarbi anglų kalboje. Tačiau graikų kalboje ji nėra svarbi. Vienas žodis funkcionuoja sakinyje kaip veiksnys, nepaisant to, kur jis stovi sakinyje.“5

Naujasis Testamentas yra pats patikimiausias senovinis žmonijos dokumentas. Jo teksto vientisumas yra tikresnis nei Platono raštai ar Homero „Iliada“.

Senasis Testamentas taip pat stebėtinai gerai išsilaikė. Mūsų šiuolaikiniai vertimai yra patvirtinti didžiuliu skaičiumi senovinių rankraščių hebrajų ir graikų kalbomis, įskaitant ir XX a. vidurio Negyvosios jūros rankraščių atradimą. Šiuose rankraščiuose yra seniausi kada nors egzistavę beveik viso Senojo Testamento knygų fragmentai, kurie yra datuojami nuo 150 m. pr. Kr. Negyvosios jūros rankraščių ir kitų rankraščių kopijų, padarytų net po 1000 metų, panašumas yra įrodymas, kaip rūpestingai senovės hebrajų raštininkai perrašinėjo savo raštus.

Ar archeologija paremia Bibliją?

Archeologija negali mums įrodyti, kad Biblija yra Dievo rašytinis žodis mums, tačiau archeologija gali pagrįsti Biblijos istorinį tikslumą. Archeologai nuolatos atrasdavo Biblijoje minimų valstybės pareigūnų, karalių vardus ir miestų bei švenčių pavadinimus, net kai kartais istorikai nemanė, kad tokie žmonės ar vietos išvis egzistavo. Pavyzdžiui, Jono Evangelija pasakoja apie tai, kaip Jėzus išgydė luošą žmogų prie Betsaidos tvenkinio. Tekste netgi aprašomos penkios stoginės, vedančias prie tvenkinio. Mokslininkai nemanė, kad tas tvenkinys egzistavo, kol archeologai rado jį išlikusį su visomis penkiomis stoginėmis maždaug dvylikos metrų gylyje po žeme.6

Biblijoje yra milžiniškas skaičius istorinių detalių, todėl dar ne viskas, kas joje yra paminėta, yra rasta. Vis dėlto nei vienas archeologinis radinys neprieštarauja tam, kas užrašyta Biblijoje.7

Naujienų pranešėjas Lee Strobel „Mormono knygą“ komentuoja taip: „Archeologijai pakartotinai nepavyko pagrįsti savo teiginių apie įvykius, kurie neva įvyko prieš daugelį metų Amerikose. Aš pamenu, kaip rašiau į Smithsonian institutą teiraudamasis, ar buvo kokių nors įrodymų, paremiančių mormonų religijos tvirtinimus. Man buvo aiškiai atsakyta, kad instituto archeologai nemato „tiesioginio ryšio tarp Naujojo pasaulio archeologijos ir knygoje nagrinėjamos temos.“ Archeologai niekada nerado miestų, žmonių, pavadinimų ar vietų, minimų „Mormono knygoje“.8

Daugelis senovinių vietų, kurias Naujojo Testamento Apaštalų darbų knygoje mini Lukas, archeologijos pagalba buvo nustatytos. „Iš viso ir be nei vienos klaidos Lukas įvardina trisdešimt dvi šalis, penkiasdešimt keturis miestus ir devynias salas.“9

Archeologija taip pat paneigė daug nepagrįstų teorijų apie Bibliją. Pavyzdžiui, teorija, kurios dar ir šiandien mokoma kai kuriuose universitetuose, tvirtinanti, kad Mozė negalėjo parašyti Penkiaknygės (pirmųjų penkių Senojo Testamento knygų), nes tuo metu dar nebuvo išrastas raštas. Po to archeologai atrado Juodąją stelę (akmuo, ant kurio buvo iškalti Hamurabio įstatymai – vert. past.). „Ant jo buvo dantiraščiu smulkiai išdėstyti Hamurabio įstatymai. Ar tas radinys buvo iš laikotarpio, buvusio po Mozės gyvenimo? Ne! Tai buvo iš laikotarpio buvusio iki Mozės. Dar daugiau – tai buvo iš laikotarpio, buvusio iki Abraomo (2000 m. pr. Kr.). Tai buvo užrašyta bent jau prieš tris amžius iki Mozės raštų.“10

Kitas labai svarbus archeologinis radinys – Eblos lentelių atradimas šiaurės Sirijoje 1974 m., - patvirtino, kad buvo ankstyvasis raidynas. Manoma, kad šios 14 000 molinių lentelių datuojamos 2300 m. pr. Kr., tai yra šimtai metų iki Abraomo.11 Lentelėse aprašoma vietinė kultūra panašiai kaip užrašyta Pradžios knygoje nuo 12 iki 50 skyriaus.

Ar Biblijoje yra prieštaravimų?

Nepaisant to, kad kai kurie žmonės teigia, jog Biblija yra pilna prieštaravimų, tai paprasčiausiai nėra tiesa. Akivaizdžių prieštaravimų skaičius, tiesą sakant, yra nepaprastai mažas Biblijos dydžio ir apimties knygai. Jei ir egzistuoja kokie akivaizdūs nesutapimai, tai jie yra retenybė. Be to, jie neliečia nei vieno esminio įvykio ar tikėjimo dalykų.

Čia yra taip vadinamo prieštaravimo pavyzdys. Pilotas įsakė, kad ant kryžiaus, ant kurio kabėjo Jėzus, būtų prikabintas užrašas. Trijose Evangelijose aprašyta, kas buvo parašyta ant to užrašo:
    Mato: „Tai yra Jėzus, žydų karalius.“
    Morkaus: „Žydų karalius.“
    Jono: „Jėzus iš Nazareto, žydų karalius.“

Formuluotė skiriasi, taigi yra akivaizdus prieštaravimas. Tačiau nuostabu tai, kad visi trys autoriai taip detaliai aprašo tą patį įvykį – Jėzaus nukryžiavimą. Dėl to jie visi sutaria. Jie netgi pažymi, kad užrašas buvo prikabintas ant kryžiaus, o užrašo prasmė visų trijų aprašymuose ta pati!

Kaip tada dėl tikslios formuluotės? Graikiškame Evangelijų originale jie nenaudojo kabučių, kaip mes šiandien, norėdami pažymėti tiesioginę citatą. Evangelijų autoriai užrašė netiesioginę citatą, dėl ko atsirado vos pastebimi skirtumai skirtingose ištraukose.

Štai kitas akivaizdaus prieštaravimo pavyzdys: ar prieš prisikeldamas Jėzus kapo uoloje išbuvo dvi ar tris naktis? Jėzus, prieš savo nukryžiavimą, sakė: „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“ (Mato 12:40). Morkus užrašė kitą Jėzaus teiginį: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“ (Morkaus 10:33-34).

Jėzus buvo nužudytas penktadienį, o prisikėlimas įvyko sekmadienį. Kaip tai gali būti laikoma trimis dienomis ir trimis naktimis kapo rūsyje? Jėzaus laikais tai buvo kalbėjimo stilius bet kurios dienos ar nakties dalies skaičiavimui pavadinti. Taigi penktadienis, šeštadienis ir sekmadienis Jėzaus kultūroje būtų pavadinta trimis dienomis ir trimis naktimis. Mes šiandien taip pat sakome panašiai – kai žmogus sako: „Aš visą dieną apsipirkinėjau“, mes suprantame, kad jis neapsipirkinėjo 24 valandas.

Tai yra tipiški akivaizdūs prieštaravimai Naujajame Testamente. Dauguma iš jų yra išsprendžiami atidžiau išnagrinėjus patį tekstą ar studijuojant istorinį kontekstą.

Kas parašė Naująjį Testamentą? Kodėl nepripažinti apokrifų, Judo ar Tomo evangelijų?

Yra tvirti argumentai, kodėl pasitikima šiandieniniu Naujojo Testamento knygų sąrašu. Bažnyčia Naujojo Testamento knygas pripažino beveik tuoj pat po to, kai jos buvo parašytos. Jų autoriai buvo bendravę su Jėzumi arba buvo jo tiesioginiai sekėjai – vyrai, kuriems Jėzus patikėjo vadovavimą ankstyvajai bažnyčiai. Evangelijų autoriai Matas ir Jonas buvo vieni iš artimiausių Jėzaus sekėjų. Morkus ir Lukas buvo apaštalų draugai, kurie turėjo priėjimą prie apaštalų pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą.

Kiti Naujojo Testamento autoriai taip pat turėjo tiesioginį priėjimą prie Jėzaus: Jokūbas ir Judas buvo Jėzaus netikri broliai, kurie iš pradžių juo netikėjo. Petras buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Paulius, kuris iš pradžių nekentė krikščionybės, bet po to, kai pamatė Kristaus regėjimą, tapo apaštalu. Jis taip pat bendravo ir su kitais apaštalais.

Naujojo Testamento knygų turinys atitiko tai, ką tūkstančiai liudytojų buvo patys matę. Kai kitos knygos buvo parašytos po šimtų metų (pvz., Judo evangelija parašyta gnostikų sektos 130-170 m., praėjus daug laiko po Judo mirties), bažnyčiai nebuvo sunku atpažinti, kad tai yra klastotės. Tomo evangelija, parašyta apie 140 m., yra kitas suklastotas raštas, klaidingai pavadintas apaštalo vardu. Šios ir kitos gnostikų evangelijos prieštaravo žinomam Jėzaus mokymui bei Senajam Testamentui ir dažnai jose buvo apstu istorinių ir geografinių klaidų.12

367 m. Atanazijus oficialiai sudarė 27 Naujojo testamento knygų sąrašą (tai tas pats sąrašas, kurį turime šiandien). Netrukus po to, Džeromas ir Augustinas platino tą patį sąrašą. Tačiau šie sąrašai nebūtinai buvo skirti krikščionių daugumai. Apskritai visa bažnyčia pripažino ir naudojo tą patį knygų sąrašą nuo pirmojo amžiaus po Kristaus. Kai bažnyčia išaugo už graikiškai kalbančių žemių ribų ir reikėjo versti Šv. Raštą, ir kai toliau netikėtai pasirodydavo atskilusių sektų šventų knygų, tapo svarbu turėti nustatytą knygų sąrašą.

Kodėl Naujojo Testamento Evangelijas parašyti užtruko nuo 30 iki 60 metų?

Pagrindinė priežastis, dėl kurios Evangelijos nebuvo parašytos iškart po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, yra ta, kad tuo metu nebuvo jokio tokių raštų poreikio. Iš pradžių Jeruzalėje Evangelijos sklido žodžiu. Nebuvo poreikio rašyti pasakojimo apie Jėzaus gyvenimą, nes žmonės iš Jeruzalės regiono buvo matę Jėzų ir žinojo apie jo tarnystę.13

Tačiau kai Evangelija pasklido už Jeruzalės ribų ir ten nebebuvo liudytojų, tiesiogiai mačiusių Jėzų, atsirado poreikis užrašyti pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, kad būtų galima kitus mokyti apie Jo gyvenimą ir tarnystę. Daug mokslininkų Evangelijas datuoja tarp 30 ir 60 m. po Kristaus mirties.

Lukas savo Evangelijos pradžioje mums duoda šiek tiek įžvalgos nurodydamas, kodėl jis ją rašė: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir apaštalai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“14

Jonas taip pat mini, kodėl parašė Evangeliją: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.“15

Ar iš tikrųjų svarbu, ar Jėzus tikrai sakė ir darė tai, kas užrašyta Evangelijose?

Taip. Tam, kad tikėjimas turėtų kokią nors vertę, jis turi būti paremtas faktais, realybe. Taip yra todėl, kad, pavyzdžiui, jei skristum į Londoną, tu turbūt tikėtum, kad lėktuvas yra pripildytas degalų ir techniškai patikimas, kad pilotas yra kvalifikuotas ir lėktuve nėra teroristų. Tačiau ne tavo tikėjimas tave nuskraidina į Londoną. Tavo tikėjimas yra naudingas tuo, kad dėl jo tu įlipai į lėktuvą. Tačiau į Londoną tu nuskrendi dėl lėktuvo, piloto ir kt. faktorių vieningo veikimo. Tu galėtum pasitikėti savo teigiama buvusių skrydžių patirtimi. Tačiau tavo teigiamos patirties neužtektų tam, kad lėktuvas nuskristų į Londoną. Yra svarbu, kas yra tavo tikėjimo objektas ir ar jis patikimas.

Ar Naujajame Testamente yra tiksliai ir patikimai pristatomas Jėzus? Taip. Mes galime pasitikėti Naujuoju Testamentu, nes daugybė faktų paremia jį. Šis straipsnis palietė tokius dalykus: istorikai yra tokios pačios nuomonės, archeologija yra tokios pat nuomonės, keturiose Evangelijose pateiktos biografijos sutampa, dokumentų kopijų išsilaikymas yra stebinantis, vertimai yra visiškai tikslūs. Visa tai duoda rimtą pagrindą tikėti tuo, ką mes skaitome Naujajame Testamente: kad Jėzus yra Dievas, kad jis prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes ir kad jis prisikėlė iš numirusių.

Pavyzdys to, kas pateikiama vienoje iš Evangelijų...

Evangelijos pristatomos kaip faktas – „o viskas buvo taip“. Netgi pasakojimai apie tai, kaip Jėzus darė stebuklus, parašyti be sensacijų vaikymosi ir misticizmo. Vienas tipinis pavyzdys yra Luko pasakojimo 8 skyriuje, kur Jėzus grąžino mažai mergaitei gyvybę. Atkreipkite dėmesį į detales ir aprašymo aiškumą:

„Ir štai atėjo vyras, vardu Jayras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus. Mat jo vienturtė dvylikametė dukrelė buvo marinama. Jėzus ėjo minios apgultas.

Viena moteris, dvylika metų sirgusi kraujoplūdžiu, kurios niekas negalėjo pagydyti, prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs. O Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras tarė: „Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia.“ Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia.“ Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi. Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Jėzui tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo.“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta.“ Atėjęs į namus, jis neleido su savim eiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai. Visi verkė ir apraudojo ją. Jėzus prabilo: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega.“ Žmonės juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi. Bet jis, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“ Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti. Mergaitės gimdytojai be galo stebėjosi, o jis liepė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.“

Kaip ir kiti pasakojimai apie tai, kaip Jėzus gydė žmones, taip ir šis panašus į tiesą. Jeigu tai būtų buvęs prasimanymas, tai kai kurios dalys būtų kitaip parašytos. Pavyzdžiui, nebūtų rašoma apie kitus įvykius, sutrukdžiusius pagrindiniam. Jei tai būtų pramanyta istorija, tai raudoję žmonės nebūtų juokęsi iš Jėzaus teiginio. Galbūt jie būtų supykę, įsižeidę, bet ne juokęsi. Taip pat ar prasimanytoje istorijoje Jėzus būtų liepęs tėvams niekam nesakyti apie šį įvykį? Tikėtumėmės, kad išgydymas būtų buvęs pagrindinis momentas. Tačiau realiame gyvenime ne viskas einasi sklandžiai – būna ir trukdžių, žmonės iš tiesų kartais reaguoja keistai. Jėzus turėjo savų priežasčių, kodėl Jis nenorėjo, kad tėvai plačiai praneštų apie tą įvykį.

Geriausiai patikrinsite Evangelijų tikrumą patys jas perskaitydami. Ar jos skaitosi kaip tikrų įvykių aprašymas ar kaip pramanyta istorija? Jeigu tai tikra, tai Dievas mums apreiškė save. Jėzus atėjo, gyveno, mokė, įkvėpė ir suteikė gyvenimą milijonams žmonių, kurie skaito Jo žodžius ir apie jo gyvenimą šiandien. Tai, ką Jėzus sakė Evangelijose, daugelis patyrė esant patikima tiesa: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ (Jono 10:10)

Naujojo Testamento ir senovinių raštų palyginimas...

Štai kaip galima palyginti Naująjį Testamentą su kitais senoviniais raštais*:

Autorius Knyga Parašymo
data
Seniausios
kopijos
Laiko
tarpas

(tarp parašymo
ir pirmųjų
kopijų -
vert. past.)
Kopijų
skaičius
Homeras Iliada 800 m. pr. Kr. ~ 400 m. pr. Kr. 400 m. 643
Herodotas Istorija 480-425 m. pr. Kr. ~ 900 m. po Kr. 1,350 m. 8
Tukididas Istorija 460-400 m. pr. Kr. ~ 900 m. po Kr. 1,300 m. 8
Platonas   400 m. pr. Kr. ~ 900 m. po Kr. 1,300 m. 7
Demostenas   300 m. pr. Kr. ~ 1100 m. po Kr. 1,400 m. 200
Cezaris Galų karai 100-44 m. pr. Kr. ~ 900 m. po Kr. 1,000 m. 10
Tacitas Analai 100 m. po Kr. ~ 1100 m. po Kr. 1,000 m. 20
Plinijus
Antrasis
Gamtos
mokslas
61-113 m. po Kr. ~ 850 m. po Kr. 750 m. 7
Naujasis Testamentas 50-100 m. po Kr. ~ 114 m. po Kr. (dalys)
~ 200 m. po Kr. (knygos)
~ 325 m. po Kr. (visas NT)
+50 m.

100 m.

225 m.
5366

* McDowell, Josh. The New Evidence that Demands a Verdict (Thomas Nelson Publishers, 1999), p. 55.

Kai kurių pagrindinių archeologinių radinių lentelė

ARCHEOLOGINIAI RADINIAI REIKŠMINGUMAS
Mari lentelės Virš 20 000 dantiraščio lentelių, kurios datuojamos Abraomo laikotarpiu, paaiškina daugelį Pradžios knygos patriarchalinių tradicijų.
Eblos lentelės Virš 20 000 lentelių, iš kurių daugelyje randamas įstatymas, panašus į Pakartoto įstatymo įstatymų rinkinį. Nustatyti 5 iki tol laikyti išgalvotais lygumos miestai, minimi Pradžios knygos 14 skyriuje (Sodoma, Gomora, Adma, Ceboimai ir Coaras).
Nuzi lentelės Jose smulkiai aprašomi XIV-XV a. papročiai, analogiški patriarchaliniams pasakojimams, kaip kad apie tarnaites, gimdančias vaikus nevaisingoms žmonoms.
Juodoji stelė Įrodė, kad rašmenys ir rašytiniai įstatymai jau egzistavo prieš tris amžius iki Mozės įstatymų.
Karnako šventyklos sienos, Egiptas Žymi X a. pr. Kr. nuorodą į Abraomą.
Ešnunos įstatymai (apie 1950 m. pr. Kr.)
Lipit-Ištar teisynas (apie 1860 m. pr. Kr.)
Hamurabio įstatymai (apie 1700 m. pr. Kr.)
Rodo, kad Penkiaknygės įstatymų rinkiniai nebuvo per daug sudėtingi tam laikotarpiui.
Ras Šarmos lentelės Suteikia informacijos apie hebrajų poeziją.
Lachišo laiškai Aprašo Nabuchodonosaro įsiveržimą į Judą ir suteikia informacijos apie Jeremijo laikus.
Gedalijo antspaudas Nuorodos, kuriose kalbama apie Gedaliją, 2 Karalių knyga 25:22.
Kyro cilindras Patvirtina Biblijos aprašymo apie Kyro dekretą, pagal kurį žydams buvo leista atstatyti šventyklą Jeruzalėje, autentiškumą (žr. 2 Metraščių knyga 36:23; Ezros 1:2-4).
Moabitų akmuo Suteikia informacijos apie Omrį – šeštąjį Izraelio karalių.
Šalmanesero III juodasis obeliskas Iliustruoja, kaip Izraelio karalius Jehu turėjo pasiduoti Asirijos karaliui.
Teiloro prizmė Joje yra asirų tekstas, kuriame smulkiai aprašoma, kaip Sinacheribas puolė Jeruzalę Izraelio karaliaus Hezekijo laikotarpiu.
ANKSTESNI KRITIKŲ KALTINIMAI ARCHEOLOGIJOS ATSAKYMAI
Mozė negalėjo parašyti Penkiaknygės, nes jis gyveno tada, kai dar nebuvo išrasti rašmenys. Rašmenys egzistavo daug amžių prieš Mozę.
Abraomo gimtasis miestas Ūras neegzistavo. Ūras buvo atrastas. Vienoje iš kolonų buvo įrašas „Abromas“.
Nėra miesto „Petra“, pastatyto ant tvirtos uolos. Petra buvo atrasta.
Jericho griuvimo istorija yra mitas. Toks miestas niekada neegzistavo. Miestas buvo rastas ir atkastas. Sužinota, kad sienos nugriuvo lygiai taip, kaip buvo aprašyta bibliniame pasakojime.
„Hetitai“ neegzistavo. Rasti šimtai nuorodų apie nepaprastą hetitų civilizaciją. Čikagos universitete netgi galima gauti Hetitų studijų daktaro laipsnį.
Belšazaras nebuvo tikrasis Babilono karalius, jis nerandamas įrašuose. Babilonijos lentelėse aprašomas šio koregento valdytojo ir Nabonido sūnaus valdymas.

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

(1) McDowell, Josh. The New Evidence that Demands a Verdict (Thomas Nelson Publishers, 1999), p. 55.
(2) Tacitus, A. 15.44.
(3) Wilkins, Michael J. & Moreland, J.P. Jesus Under Fire (Zondervan Publishing House, 1995), p. 40.
(4) Ten pat.
(5) Strobel, Lee. The Case for Christ (Zondervan Publishing House, 1998), p. 83.
(6) Strobel, p. 132.
(7) Žinomas žydų archeologas Nelson Glueck rašė: „Gali būti kategoriškai teigiama, kad nei vienas archeologinis atradimas niekada neprieštaravo biblinėms nuorodoms.“, citavo McDowell, Josh. The New Evidence That Demands a Verdict (Thomas Nelson Publishers, 1999), p. 61.
(8) Strobel, p. 143-144.
(9) Geisler, Norman L. Baker Encyclopedia of Christian Apologetics (Grand Rapids: Baker, 1998).
(10) McDowell, Josh. Evidence That Demands a Verdict (1972), p. 19.
(11) Pettinato, Giovanni. The archives of Ebla: an empire inscribed in clay (Garden City, NY: Doubleday, 1981)
(12) Bruce, F.F. The Books and the Parchments: How We Got Our English Bible (Fleming H. Revell Co., 1950), p. 113.
(13) Žr. Apaštalų darbų 2:22; 3;13; 4:13; 5:30; 5:42; 6:14 ir kt.
(14) Luko 1:1-3
(15) Jono 20:30-31

Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk


   Į PRADŽIĄ   PUSLAPIO VIRŠUS   KONTAKTAI    © KiekvienamStudentui.lt
© KiekvienamStudentui.lt      Į PRADŽIĄ       PUSLAPIO VIRŠUS       KONTAKTAI